Šeštadienį, vasario 24 dieną, oficialiai bus pradėtas A lygos sezonas. Tokio ankstyvo čempionato starto Lietuvoje dar nebuvo. Iki šiol anksčiausiai A lygos klubai į aikštę žengė 2015 metais – vasario 28 dieną.
Tradiciškai tiek klubai, tiek aistruoliai pasitinka sezoną su naujomis viltimis ir naujais iššūkiais. Po ilgesnės pertraukos mes pasitinkame čempionatą ir su nauju čempionu. Pabandysime pažiūrėti, kaip čempionui ir pretendentams atimti titulą sekėsi per tarpsezonį ir kaip turėtų pasikeisti A lygos veidas.
Kol oficialiai neužsidarė vadinamasis žiemos transferų langas (taip nutiks tik kovo 1 dieną) negalime sakyti, kad jau žinome komandų sudėtis ir visus pasikeitimus nuo 2017 metų sezono pabaigos. Net per sausio ir vasario mėnesį įvyko keletas įdomių “perėjimų”, kai vienas klubas skelbė apie sudarytas sutartis su žaidėjais, o jie po mėnesio atsidūrė kitų klubų paraiškose. Tad pradiniam vertinimui pasirinksime specifiškesnį kriterijų – pažiūrėsime, kas nutiko su 2017 metų kiekvieno iš klubų pagrindiniu vienuoliktuku – t.y., tais vienuolika žaidėjų, kurie sezono metu praleido daugiausiai laiko aikštėje. Tikėtina, kad tie, kurie išlaikė daugumą pagrindinių žaidėjų, bent jau sezono pradžioje turėtų būti stabilesni, nes žaidėjams nereikia iš naujo megzti ryšių ir ieškoti tarpusavio supratimo. Šiuo atžvilgiu stabiliausiu klubu tapo Sūduva (žr. lentelę), savo sudėtyje vis dar turinti 8 pagrindinius pernykštės pergalės kalvius.
Priešingą vaizdą matome Atlante, kur iš vienuolikos praėjusiais metais daugiausiai sužaidusių futbolininkų liko tik du. Tiesa, šiuo atveju reiktų pabrėžti ir klaipėdiečių praėjusio sezono specifiką. Jei Sūduvoje ar Žalgiryje tarp vienuoliktojo ir dvyliktojo žaidėjų buvo nemaža minučių praraja (Sūduvoje – 215 minučių, Žalgiryje – net 558 minutės), tai Atlante liko A.Bartkus (dvyliktas), D.Kazlauskas (tryliktas), D.Šimkus (septynioliktas), kurie už vienuoliktąjį žaidėją aikštėje buvo tik 33-71 minutėmis mažiau. Nepaisant šių išlygų, skirtumas tarp klubų pasirinktos strategijos gana akivaizdus.
Įdomus ir pačių klubų pasirinkimas, ko atsisakyti. Pavyzdžiui, jei Kauno Žalgiris atsisveikino su visais legionieriais ir pora vyresnio amžiaus futbolininkų, tai Stumbras nutraukė ryšius su visais keturias vienuoliktuke buvusiais lietuviais. Panašiai nutiko ir Žalgiryje, kur bendradarbiavimas nepratęstas su penkiais lietuviais, vienu brazilu ir vienu serbu.
Kuo klubai pakeitė išvykusius žaidėjus? Naujokų sąrašas labai didelis, bet įdomiausia jo dalis – garsiausi vardai (žr. lentelę).
Svetainėje Transfermarkt.de pateikiamos žaidėjų vertės turėtų būti orientyras, padedantis (bent iš dalies) nuspręsti, koks yra žaidėjo pajėgumas, kaip jam klostėsi lygšiolinė karjera (nes vertę lemia ir tai, kur ir kiek žaidei). Iš lentelėje pateikiamų duomenų be vargo galėtume pasakyti, kurie du klubai pritraukė į lygą pajėgiausius futbolininkus. Su vienintele Kauno Žalgirio išimtimi kiti devyni futbolininkai vilkės arba Sūduvos, arba Žalgirio marškinėlius. Jei žiūrėtume į dvidešimtuką ar trisdešimtuką, aptiktume ir kitų klubų pavadinimus, bet ten futbolininkų vertės jau tokios, kad Lietuvoje nedaug ką nustebintum.
Įdomios ir kai kurios “vidaus transferų” tendencijos. Tiek Sūduva, tiek Žalgiris beveik neieškojo papildymo kitų A lygos konkurentų kieme. Vienintelis, bet tikrai rimtas perėjimas pas konkurentus – J.Manzorro kelionė iš Sūduvos į Žalgirį. Bet ir šiuo atveju tai buvo padaryta ne tiesiausiu keliu, o pirmiausia tampant laisvuoju agentu, o vėliau pasirašant sutartį su vilniečiais.
Tuo tarpu kiti klubai nevengė kviesti A lygos patirties jau turinčių futbolininkų. Šių vidaus varžytinių neoficialias čempionais galėtume pavadinti Jonavą, kuri į savo gretas pasikvietė du čempionus (M.Činiką ir E.Veliulį), vicečempioną V.Lukšą ir bronzinį prizininką A.Klimavičių. Kitų klubų grobis kuklesnis. Kauno Žalgiris susigrąžino iš Atlanto vartininką D.Mikelionį bei prisiviliojo M.Benetą, sugundė atsarginį čempionų vartų sargą M.Matuzą bei prieš porą metų žibėjusį Trakų legionierių J.Mamajev. Trakai, Atlantas ir Palanga buvo dar kuklesni ir kvietėsi arba A lygoje praėjusiais metais ypatingai nežibėjusius futbolininkus, arba I lygos klubų lyderius.
Visgi labiausiai išsiskyrė Stumbras, atsisveikinęs su keliais lietuviais ir juos pakeitęs vien legionieriais.
Atskirai verta atkreipti dėmesį ir į lietuvių keliones iš A lygos ir į A lygą. Į užsienio klubus pasuko net keletas Lietuvos rinktinės narių (žr. lentelę).
Tiesa, buvo ir keletas įspūdingų sugrįžimų. Po ilgesnės pertraukos vėl Lietuvoje matysime S.Paulių, T.Švedkauską ir M.Panką. Tik pusmetį svetur praleido kiti sūnūs paklydėliai.
Per tarpsezonį kaita vyko ne tik tarp futbolininkų, bet ir trenerių korpusuose (žr. lentelę).
Net keturiuose klubuose komandos vairas patikėtas naujiems žmonėms. Šiuo atžvilgiu M.Barreto ar V.Čeburinas atrodo tikri mohikanai, nors dirbą klubuose tik metus ir kelis mėnesius. Visus lenkia A lygos debiutantų treneris V.Trakys, pradėsiantis su Palangos klubu jau ketvirtąjį sezoną. Tiesa, visi trys prieš tai buvo praleisti I lygoje.
Būrimas iš kavos tirščių. Įvertinus per tarpsezonį įvykusius pokyčius, klubus galima būtų suskirstyti į keturias grupes.
Pirmojoje grupėje, kovosiančioje dėl aukso medalių – Sūduva ir Žalgiris. Nors pokyčių mastas abiejuose klubuose skirtingas, vien tai, kokie futbolininkai buvo kviečiami į šiuos klubus, signalizuoja, kad šie du klubai gali būti gerokai atitrūkę nuo visų kitų. Pranašumą, ypač sezono pradžioje, turėtų turėti Sūduva, nes Žalgiriui, pakeitusiam daugumą pagrindinių futbolininkų, dar reikės derinti tarpusavio ryšius. Kaip klubams pavyks finišuoti, daug lems ir sėkmė ar nesėkmė tarptautinėje arenoje.
Trakai ir Jonava turėtų sudaryti antrąją grupę, kuri varžysis dėl trečiosios vietos. Praėjusiais metais ketvirtąją vietą paskutiniame ture iškovoję jonaviečiai šiemet nuveikė įspūdingą darbą ir bent jau prieš sezono startą lenkia Trakus turimais futbolininkų rezervais. Praėjusiais metais trakiškius lydėjo fortūna ir jie sugebėjo išsiversti praktiškai su minimaliu patyrusių futbolininkų kiekiu. Šiemet vaizdas panašus, o futbolininkų amžiaus vidurkis gal net mažesnis nei 2017 metais. Tiesa, Trakai turi pranašumą kitoje vietoje: O.Vasilenko jau žino, kas ir kaip žaidžia Lietuvoje, tuo tarpu F.Ribeiro dar reiks išmokti kelias pamokas.
Įdomi kova turėtų vykti trečiojoje grupėje, kur išvengti “degančios” septintosios vietos bandys Atlantas, Stumbras ir Kauno Žalgiris. Galbūt Atlanto ir Kauno Žalgirio suburti futbolininkai galėtų ir daugiau – pavyzdžiui, įsiterpti į varžytuves dėl ketvirtosios vietos – bet jiems dar reikės išmokti efektyviai žaisti kartu. Stumbras šiame trejete atrodo mažiausiai pasikeitęs, bet ir tie minimalūs praradimai gali būti skausmingi – bent jau šiuo metu neatrodo, kad kauniečiai atrado tinkamą pamainą pasitraukusiems lietuviams.
Paskutinėje grupėje – vieniša Palanga. Palangiškiai kenčia nuo to, kas ištinka bet kurį iš žemesnės lygos ateinantį klubą – pokyčių reikia daug, o laiko yra mažai. Šiuo metu Palangos klubas dar neatrodo pasirengęs būti lygiaverčiu varžovu A lygos senbuviams. Galbūt kitoks vaizdas bus po kokių trijų mėnesių, bet pernykštis Kauno Žalgirio pavyzdys perspėja, kad čempionatą galima pralaimėti jau per pirmus du ratus, o vėliau bus tik desperatiški bandymai susigrąžinti tai, kas prarasta.
Tai pradedame, o lapkričio mėnesį pažiūrėsime, kiek tie kavos tirščiai sumelavo.
