Paskutinę metų dieną, kai visi skelbia geriausiųjų, gražiausiųjų ir šauniausiųjų sąrašus, tradiciškai skelbiame mūsų futbolo “įgriuvų” sąrašą.
Ankstesnių metų nugalėtojus ir pretendentus rasite šiuose tekstuose: 2021 metai, 2020 metai, 2019 metai, 2018 metai, 2017 metai, 2015 metai, 2014 metai ir 2013 metai.
Metų futbolo klubu tapo Jonava. Iš I lygos pakilęs klubas jau nuo sezono pradžios pajudėjo link didelės “įgriuvos”. Jonaviečiai startavo labai kukliomis pajėgomis – iki pat septintojo turo net neregistruodavo rungtynėms antrojo vartininko. Po aštuonių pralaimėjimų iš eilės iš vyriausiojo trenerio pozicijos pasitraukė Eisvinas Utyra.
Nors vėliau prie klubo prisijungė visas pulkas legionierių (iš viso per sezoną Jonavoje žaidė 25 legionieriai), tai neišgelbėjo nuo visiško fiasko – sezonas baigtas dešimtojoje vietoje, taip ir neiškovojus nei vienos pergalės ir sąskaitoje turint tik tris taškus. Per 36 rungtynes Jonavos klubas praleido 103 įvarčius ir dalis tų įvarčių sukėlė abejonių dėl kai kurių žaidėjų veiksmų aikštėje. Dar pradėjus skambėti pirmiesiems įtarimams iš komandos pasitraukė keletas vietinių žaidėjų. Atrodo, kad jų žingsnis buvo savalaikis, nes jau rugpjūčio pradžioje Jonavos gretas praretino pirmosios diskvalifikacijos. Spalio mėnesio dvikova su Žalgiriu buvo pavėlinta dėl keistų judesių lažybų rinkoje. Lapkričio mėnesį Jonavos klubas dar kartą buvo apdalintas diskvalifikacijomis žaidėjams ir baudomis treneriui ir vadovui.
Nebuvo sezono metu sutarimo ir rūbinėje. Po beviltiško pirmojo kėlinio dvikovoje su Banga Jonavos žaidėjai per pertrauką rūbinėje bandė išsiaiškinti tarpusavio santykius ir į konfliktą net teko įsikišti apsaugos darbuotojui.
Metų futbolo vadybininko rinkimuose, savaime suprantama, niekas neprilygo Jonavos klubo (eks)direktoriui Vaidui Vaškevičiui. Klaidų darė ir kitų klubų vadovai, tačiau tik jonaviečių vadovo nuopelnus “įvertino” LFF, skyrusi net 19 tūkstančių eurų piniginę baudą vadovui ir klubui. Anot LFF generalinio sekretoriaus E.Stankevičiaus, prireikė net Jonavos rajono savivaldybės mero M.Sinkevičiaus įsitraukimo, kad pasikeistų “V.Vaškevičiaus požiūris ir bendravimas”.
Galiausiai lapkričio mėnesį Jonavos rajono savivaldybės taryba pritarė sprendimui investuoti papildomų lėšų į Jonavos futbolą ir perimti VšĮ „Jonavos futbolas“ valdymą. Šis sprendimas iš esmės užbaigė ir V.Vaškevičiaus karjerą viešosios įstaigos direktoriaus poste. Gruodžio pradžioje savivaldybė Jonavos futbolo klubo vairą perdavė į buvusio trenerio E.Utyros rankas.
Tokių Jonavos direktoriaus pasiekimų šešėlyje liko eilinį kartą trenerį įsibėgėjus sezonui pakeitę Riteriai ir dviejų trenerių atsisakiusi Sūduva. Abu klubai galiausiai liko be savo trokštamo aukso puodo – kelialapio į euroturnyrų kvalifikaciją.
Metų treneris – Sūduvos strategas Miguel Moreira, kuris po vienų nesėkmingų marijampoliečių rungtynių ne tik rūbinėje apsistumdė su vienu iš legionierių, bet ir galiausiai spjovė jam į veidą (pilną istoriją galima paklausyti Skrieja kamuolys nuo 1:21:13). Tuo pusmetį trukusi M.Moreiros istorija Sūduvoje ir baigėsi.
Tokiais veiksmais treneris iš Portugalijos tiesiog pasiuntė į nokautą savo kolegą iš Ukrainos Petro Kushlyk, kuris nuo pat tos akimirkos, kai atvyko “gelbėti” Jonavos, judėjo link metų trenerio titulo. P.Kushlyk porungtyniniai interviu tikriausiai buvo ilgiausi ne tik šiemet, bet ir per pastaruosius kelerius metus. Deja, treneris per juos taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl jo vadovaujama komanda niekaip netampa konkurencinga kitoms A lygos komandoms. Paslaptimi lieka ir kai kurių legionierių įtraukimas į startinę sudėtį bei vėlesnis jų keitimas dar nesibaigus pirmajam kėliniui. Galiausiai treneris buvo “apdovanotas” pinigine bauda už atsainų požiūrį į sutartas rungtynės.
Metų legionieriais tapo visas būrys Jonavos legionierių iš tolimosios Argentinos. Atvyko, parodė, kad ne visi argentiniečiai moka (arba nori) žaisti futbolą ir, gavę ilgesnes ar trumpesnes diskvalifikacijas, išvyko. O mums liko tik prisiminimai apie Jonavos trenerio pirmajame kėlinyje daromus keitimus ir kamuolio bandantis išvengti vartų sargas.
Metų rungtynės – Lietuvos U-21 rinktinės fiasko (0:8) Ispanijoje prieš vietos bendraamžius. Artimiausias nacionalinės rinktinės rezervas akivaizdžiai parodė, kad gerų laikų mūsų futbole teks ilgokai palaukti. Dvikovos baigtis buvo aiški dar pirmajame kėlinyje (0:5), o lietuviai taip nei karto ir nesmūgiavo į ispanų vartus (ispanai atliko 21 smūgį, iš kurių 12 lėkė į vartų plotą).
Rimtai su jaunimu šioje nominacijoje varžėsi ir Lietuvos nacionalinė rinktinė, kuri patyrė šiurpų pralaimėjimą (0:6) savo aikštėje prieš turkus, o futbolo aistruolių kančias pratęsė fiasko (1:2) Fareruose. Galiausiai rinktinė šiemet liko be pergalių, o metus užbaigė skaudžiomis pamokomis Baltijos taurėje.
Metų kova – Telšių žiūrovai prieš Pietų IV. Balandžio 9 dieną Telšiuose vykusiose Džiugo ir Žalgirio rungtynėse didžiausios aistros virė ne aikštėje, o greta jos. 75 minutę, vilniečiams pirmaujant 4:1, Pietų IV užtraukė garsiąją skanduotę apie pamišusį kaimyninės šalies prezidentą, o vietoje visur įprasto pritarimo iš telšiškių sulaukė replikos, kad “čia karo nėra”. Keli vilniečiai nusprendė paaiškinti vietiniams tarptautines aktualijas ir … futbolas baigėsi. Aikštėje tarp sirgalių prasidėjo snukiadaužis, o jį nesėkmingai bandžiusios stabdyti kuklios apsaugos pajėgos vaišino visus ašarinėmis dujomis į kairę ir į dešinę. Galiausiai teisėjas M.Jackus nutraukė rungtynes.
Netrukus aistros persikėlė ir į viešąją erdvę, nes klubai vienas po kito paskelbė savo pareiškimus, kuriuose bandė sumenkinti savo kaltę ir hiperbolizuoti varžovų nuodėmes. LFF menkai kreipė dėmesį į klubų pareiškimus, o bausmes skyrė visiems konflikto dalyviams. Komandos buvo priverstos po kelių dienų tuščioje Telšių dirbtinės dangos aikštėje sužaisti likusias rungtynių minutes, abiem klubams (už skirtingus pažeidimus) skirtos 400 eurų baudos, Žalgiris dar įpareigotas atlyginti ir stadionui padarytą žalą. Papildomo “įvertinimo” susilaukė Pietų IV ir nesportiškai pasielgęs Džiugo treneris Marius Šluta.
Gerokai kuklesnį apsistumdymą surengė Dainavos fanai Dzūkų tankai, nusprendę “pamokyti” Be1 NFA vartininką Julių Virvilą. Anot Dainavos klubo, varžovų vartininkas gestais provokavo alytiškius ir kvietė aiškintis santykius. Į aikštę išbėgo keletas Dzūkų tankų, o kilusį konfliktą turėjo stabdyti į aikštę išėję policijos bei apsaugos darbuotojai. Ir nors Dainavos klubas apeliavo į tai, kad už tvarką stadione atsako šeimininkai, LFF nubaudė Alytaus klubą 300 eurų bauda už klubo sirgalių nesportišką elgesį. Negana to, šis incidentas turėjo ir dar rimtesnes pasekmes – LFF sugriežtino organizuotų sirgalių lankymąsi varžovų stadionuose.
Neramu šiemet buvo ir VIP tribūnose. Būtent ten ne pačiais gražiausiais žodžiais apsikeitė buvęs jaunimo rinktinės treneris Marius Stankevičius ir LFF techninis direktorius Reinhold Breu. M.Stankevičius vėlesniame interviu teigė, kad to net nederėtų vadinti konfliktu: “tiesiog direktorius mane užsipuolė kitų žmonių akivaizdoje. Tas pokalbis pakrypo tiek į mano asmeniškai, tiek į visos mūsų futbolo bendruomenės užgauliojimą – išgirdau, kokie mes esame netikę, kaip nieko nemokame. Tikrai ne pačios gražiausios replikos”. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad R.Breu federacijai iškėlė ultimatumą – arba atleidžiamas jaunimo treneris, arba jis pasitraukia iš techninio direktoriaus pozicijos. LFF Vykdomasis komitetas nusprendė pasitikėti vokiečiu.
Anot M.Stankevičiaus, R.Breu “sakė, kad esame niekam tikę, nemokame dirbti. Jo žodžiais, futbole visi esame mikimauzai”. Likimo ironija, kad tapęs laikinuoju Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerius R.Breu taip pat neįrodė mokąs dirbti. Šis konfliktas metų kovos titulo nevertas, bet gal vienas iš konflikto dalyvių vertas metų mikimauzo titulo?
Metų skyrybos – Žalgirio atsisveikinimas su Mantu Kukliu. Paprastai klubo išsiskyrimas su vienu ar kitu futbolininku netampa itin dramatišku įvykiu, tačiau šios skyrybos pavirto tikra melodrama. Pirmiausia daugeliui užkliuvo tai, kad M.Kuklys nebuvo įtrauktas į klubo paraišką Konferencijų lygos grupių etapui. Vėliau benzino į ugnį šliukštelėjo FB puslapis Vienuolika, paskelbęs, kad “Kuklys iš Konferencijų lygos buvo atkabintas dėl rungtynių su Ludogorec pratęsimo metu užsidirbto vienuolikos metrų baudinio”. Paprastai puikiai veikianti Žalgirio komunikacija šįkart taip pat nesužibėjo. Vilma Venslovaitienė netgi pasipiktino sklindančiomis kalbomis ir pareiškė, kad “jei jis to nepaneigs, tada nežinau, su kuo aš dirbu aštuonerius metus”. Anot Žalgirio direktorės, “nereikia čia painioti nesąmonių, yra situacija kitokia ir tiek”.
Rugsėjo pabaigoje M.Kuklio ir Žalgirio keliai išsiskyrė oficialiai. Atrodytų, kad šioje vietoje turėtų būti padėtas taškas, tačiau podkastas Skrieja kamuolys lapkričio antroje pusėje į laidą pasikvietė V.Venslovaitienę ir uždavė klausimą apie M.Kuklio išėjimą. Žalgirio vadovė rėžė iš peties: “mano klaida. Jis čia neturėjo būti po 2017 metų. Nereikėjo grįžti atgal su šituo žaidėju. […] o šmeižti aš neleisiu niekam savęs ir meluot taip pat. […] buvo padarytas susitikimas su dviem valdybos nariais, kur jie išgirdo jo versijas ir pasitvirtino, kad jis yra nesąžiningas” (pokalbis apie M.Kuklio išėjimą nuo 1:29:20). FB puslapis Vienuolika operatyviai sureagavo į išsakytus priekaištus futbolininkui: “informaciją apie neregistravimo priežastis gavome ne iš Manto, tad Vilmos metami kaltinimai žaidėjo atžvilgiu yra neteisingi ir nepagrįsti, o tebesitęsiantis klubo legendos vardo purvinimas – nesolidus. Kuklys neprisidėjo prie to, kad mūsų nuomonė būtų publikuota, todėl nei apie žaidėjo šmeižtą, nei apie melą čia kalbėti nederėtų”. M.Kuklys kukliai sureagavo į tokius kaltinimus: “niekada neleisiu savęs vadinti melagiu ir šmeižiku, ypač kai niekada to nedariau. […] aš nieko nešmeižiau nei viešai, nei neviešai, nei Vilmos, nei komandos”.
Taip eilinė istorija tapo iliustracija lietuviškai patarlei “iš adatos vežimą priskaldo”.
Žalgirio komunikacijos viražai atėmė galimybe metų skyrybomis tapti kitai vilnietiškai dramai – Riterių ir trenerio Glenn Stahl išsiskyrimui. Specialistas iš Švedijos nusprendė pasitraukti iš Vilniaus klubo ir prieš išvykdamas dar detaliai papasakoti, kodėl priėmė tokį sprendimą. Anot G.Stahl pasitraukimą nulėmė “nepagarba iš savininko Jano Nevoinos. […] kai esi treneris, gauti kritiką yra normalu. Iš žiniasklaidos, sirgalių, klubo vadovų. Viskas gerai. Jokių problemų. Bet kai viskas nusileidžia iki asmeninių reikalų, tuomet linija peržengta”. Paklaustas, ar Riterių klubas turi ateitį, treneris sakė, kad “ne, jei jis ir toliau tęs tai, ką daro dabar. […] jei nori rezultatų, po velnių, reikia trenerio, kuris išdirbtų bent metus. Reikia laiko kol sukuri kažką, kas duoda rezultato. Kitu atveju tavo statomas namas yra nugriaunamas ir tu jį vėl statai nuo pamatų”. J.Nevoina, paklaustas apie trenerio pasitraukimo priežastis, buvo lakoniškas: “žmogus parašė prašymą, mes jį patenkinome”. Beje, G.Stahl buvo rezultatyviausias Riterių treneris nuo pat 2017-2018 metais dirbusio O.Vasilenko – per rungtynes vilniečiai surinkdavo po 1.75 taško (O.Vasilenkos laikais – po 2.10). Jį pakeitęs P.Villar rinko po 1.58 taško, o Riteriai liko be kelialapio į Europą.
Metų sprendimas – VšĮ Tauragės futbolas sprendimas teisme išmėginti jėgas su Tauragės rajono savivaldybe. Tikriausiai visa esmė sutelpa į vieną sakinį: Arūnas Pukelis, pajungęs dar vieną savo įmonę, bandė “paturėti” Tauragės rajono savivaldybę (kaip teigiama straipsnyje: savivaldybei būtų grąžinta ne visa skola, dalis pinigų tektų A.Pukelio valdomai įmonei). Klaipėdos apygardos teismas pergalę skyrė savivaldybei, o bylinėtis užsigeidusioms įmonėms dar skirta ir “premija” – sumokėti savivaldybės bylinėjimosi išlaidas (kiek daugiau nei 10 tūkstančių eurų).
Metų komunikacijos ekspertas – Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas. Girdamasis savo geraisiais darbeliais (pasveikino 2022 metų moterų A lygos vicečempiones MFA Žalgiris-MRU) vicemeras pasidžiaugė, kad gavo marškinėlius su teisingai užrašyta savo pavarde, ir pažėrė perlų: “mūsų krepšininkės šaunuolės”. Gavęs pastabų V.Benkunskas greitai pataisė į “mūsų futbolistės šaunuolės” ir jau nebelaukė pastabų, kad nelabai draugauja su lietuvių kalba.
Metų stadiono titulo savininkas nesikeičia kelerius metus – juo ir toliau lieka Nacionalinis stadionas Vilniuje. Nors šių metų liepos mėnesį įsigaliojo Vilniaus miesto savivaldybės sutartis su koncesininku, o meras R.Šimašius drąsiai pareiškė, kad iki 2025 metų liepos 5 dienas stadionas stovės, vis dar kyla abejonių, ar tikrai tuo metu jau kirpsime atidarymo juostelę. Pavyzdžiui, šį rudenį jau teko keisti senųjų konstrukcijų griovimo planus, kai bandant viską sutvarkyti “greituoju būdu” – sprogdinimu – išdužo netoliese buvusio automobilio langai, o du netoliese stovintys namai buvo fiziškai apgadinti. Net G&G Sindikatas pasakoja apie Vilnių, kuris “futbolo neturi stadiono ir man atrodo, kad turėt neturi noro”.
Beje, Nacionalinis stadionas šiais metais prarado paskutiniuosius rimtus konkurentus. Kėdainiuose po 17 metų kančių pagaliau baigtas miesto stadiono atnaujinimas, o Kaune atidarytas renovuotas Dariaus ir Girėno stadionas.
Metų citata:
Malonumo bus mažai.
Taip birželio viduryje po pralaimėjimų Turkijai (0:6) ir Farerams (1:2) prieš atsakomąsias rungtynes su turkais teigė tuometinis rinktinės treneris Valdas Ivanauskas. Strategas tiksliai nuspėjo ir artimiausią ateitį (turkams pralaimėta 0:2), ir kiek tolimesnę – birželio 28 dieną V.Ivanauskas buvo atleistas iš rinktinės trenerio pareigų. Baisu tik dėl vieno: ar nebus taip, kad treneris tiksliai nusakė ir tai, ką matysime kitais metais …
Gal kurie nors herojai liko nepastebėti? Nesivaržykite, pateikite savo siūlymus Mano Futbolas facebook puslapyje.
