Lietuvos futbolo metus užbaigiame tradiciniais įvertinimais. Kaip ne kartą jau minėjome, kiekvienų metų futbolo “įgriuvos” ir pretendentai į įvairių darbų “pašlovinimą” geriausiai iliustruoja mūsų futbolo būklę. Mūsų futbolas klestės tada, kai nebebus apie ką rašyti.
Ankstesnių metų nugalėtojus ir pretendentus rasite šiuose tekstuose: 2020 metai, 2019 metai, 2018 metai, 2017 metai, 2015 metai, 2014 metai ir 2013 metai.
Metų futbolo klubu tapo Vilniaus Vytis. Metų pradžioje į I lygą pretendavęs klubas vieną po kitos kepė naujienas. Tai jų vykdančiuoju direktoriumi tampa italas Massimiliano Leghissa, tai treniruoti ketina solidžią patirtį įvairiuose klubuose turėjęs rusas Andrej Černyšov. Vasario viduryje vilniečiai net skambino LFF vadams dėl galimybės išimties tvarka pretenduoti į A lygą, nors jau kitą dieną paaiškėjo, kad jie net ir I lygos licencijai beveik nieko nepadarė. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad klubas negavo jokios licencijos, o pats klubo prezidentas Benas Baltusis pareiškė: „Darome vienų metų pertrauką“.
Gegužės pradžioje Profesionalių futbolininkų asociacija (PFA) paskelbė, kad vilniečių klubas liko skolingas futbolininkams (PFA tuo metu atstovavo du futbolininkus), o viskas gali baigtis ir įstaigos bankroto inicijavimu.
Kaip matėme iš metų pabaigoje paskelbto pretendentų į 2022 metų trijų pajėgiausių lygų licencijas sąrašą, Vilniaus Vyčio pertrauka užsitęsė.
Su vilniečiais dėl metų klubo titulo 2021 metais galėjo konkuruoti nebent Tauragės Tauras. Tiesa, tauragiškiams koją pakišo rimta “kliūtis” – šiemet jie dalyvavo jungtinėse Kauno ir Marijampolės apskričių pirmenybėse (III lyga) ir netgi jas laimėjo. Tačiau vieno iš LFF Vykdomojo komiteto narių valdomas klubas turėjo rimtų iššūkių savo kieme. Dėl įsiskolinimų savivaldybei VšĮ „Tauragės futbolas“ neteko galimybės pretenduoti į savivaldybės finansinę paramą, o artimiausiu metu gali prarasti ir dirbtinės dangos stadioną, dėl kurio paskelbtos varžytynės. Be to, viešoji įstaiga dar papildomai bylinėjosi su savivaldybe dėl šiek tiek daugiau nei 3 tūkstančių eurų delspinigių. Čia jau sėkmė šypsojosi futbolo klubui. Tiesa, nėra jokios garantijos, kad šis laimėjimas taps klubui šviesios ateities pranašu.
Metų rungtynės – Lietuvos U-17 rinktinės pralaimėjimas 2022 metų Europos čempionato atrankos turnyre Švedijos U-17 rinktinei 0:8. Tą rugsėjo pabaigos siaubą, kai jau per devynias pirmąsias minutes mūsų jaunimas praleido tris įvarčius, LFF komunikacijos specialistai paguodžiančiai įvardijo “neprilygo”.
Beje, lygiai tas pats “neprilygo” buvo panaudotas ir spalio mėnesį, kai U-16 rinktinė draugiškose rungtynėse 0:11 buvo pervažiuota bendraamžių iš Lenkijos. Ir tas pralaimėjimas nutiko praėjus tik dviems dienoms po to, kai pirmose draugiškose rungtynėse tiems patiems lenkams pralaimėta 0:7. Šios dvi akistatos netapo metų rungtynėmis tik dėl to, kad buvo draugiški susitikimai. Šiuo atveju galima būtų nebent metų sumanymo nominaciją skirti tam, kuris dvikovomis su tokiu varžovu ugdė mūsų jaunimo gebėjimus.
Tik jaunimo rinktinių fiasko nuo titulo išgelbėjo Kauno Žalgirį. 1:10 yra viskas, ką reikia žinoti apie Kauno Žalgirio pasirodymą antrajame Konferencijų lygos atrankos etape. Skaudesnę nesėkmę Europoje yra patyręs tik Atlantas (bendras rezultatas 0:12), tačiau klaipėdiečiai tada pralaimėjo rumunams, o ne reitinge žemiau už Lietuvą esančio Velso klubui.
Metų treneris – portugalas Diogo Pinto, nuo liepos pradžios iki spalio 4 dienos treniravęs Riterius B. Trenerio pasitraukimą nesulaukus sezono pabaigos Riterių klubas pakomentavo labai lakoniškai: “bendradarbiavimas su Diogo nutrūko dėl bazinių principų ir vertybių nesutapimo”. Aurimas Budraitis viename iš podkastų šiek tiek praskleidė paslapties skraistę, pasakęs, kad buvo “truputį per didelis” konfliktas tarp Riterių B trenerio ir vieno iš Riterių žaidėjų. Pikti liežuviai kalba, kad treneris pritaikė galbūt Lietuvoje ir ne pačią originaliausią (kadaise taikytą ir Vacio iš Klaipėdos) treniravimo metodiką, kurioje yra ir šiek tiek smurto elementų.
Metų teisėjas – Saulius Karka, dėl “aikštės šeimininkų vadovo ir tėvų įžeidinėjimų” nutraukęs Elitinės U-17 lygos rungtynes. Jei kiekvienas teisėjas taip reaguotų į iš tribūnų pasigirstančias replikas, tikriausiai nesibaigtų dauguma futbolo rungtynių.
Metų futbolo vadybininkų titulas antrus metus iš eilės atitenka Riteriams. Tikriausiai rimčiausia vilniečių įgriuva tapo dar prieš sezono pradžią į komandą įsisukęs COVID-19. Žurnalistai fiksavo, kaip Riterių klubas nepaisė tuo metu galiojusių taisyklių – nors klube buvo užfiksuoti COVID-19 atvejai, futbolininkai tęsė treniruotes. Galiausiai Nacionalinis visuomenės sveikatos centras tik iš žurnalistų ir gavo informaciją, kad klube yra ligos židinys. Riterių prezidentas J.Nevoina tvirtino, kad klubas vadovavosi LFF patvirtintomis COVID-19 ligos valdymo taisyklėmis, nors pačios taisyklės gerokai prasilenkė su Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta tvarka. Visos šios “linksmybės” išaugo iki 19 susirgimų.
Atrodo, kad vilniečiams patiko ir dar 2020 metais užsukta trenerių keitimo karuselė. Metus Riteriai pradėjo su nauja pareigybe – trenerių vadovu, kurią užėmė baltarusis Sergej Gurenka. Tačiau jau gegužės 30 dieną sostinės klubas paskelbė, kad sumanymas nepavyko ir su baltarusiu buvo atsisveikinta. Komandos vairas birželio pradžioje laikinai patikėtas Valdui Trakiui. Galiausiai rugpjūčio pradžioje Riteriai pristatė naują trenerį – portugalą Miguel Moreira, o su V.Trakiu atsisveikino. Tiesa, tuo bėdos su treneriais nesibaigė – spalio mėnesį teko atsisveikinti ir su B komandos strategu (žr. Metų treneris).
Ne pačių geriausių atsiliepimų iš futbolo bendruomenės Riteriai sulaukė ir birželio mėnesį, kai atsisveikino su sunkią traumą patyrusiu L.Kochanausku.
Metų legionierius – Angelis Lezama. Riterių lyderiu turėjęs tapti venesuelietis į savo karjerą pažiūrėjo pro pirštus. Į klubą sugrįžo visiškai nepasirengęs sezonui, patyrė traumą, todėl pirmuosiuose turuose arba leido laiką ant suolo, arba pasirodydavo aikštėje keliolikai minučių. Bet ir per tas minutes sugebėjo užsidirbti raudoną kortelę ir trijų rungtynių diskvalifikaciją, kai griebė už gerklės Sūduvos ispanui Nacho Cases.
Riterių kantrybė baigėsi rugsėjo mėnesį, kai dėl nuolatinių drausmės pažeidimų klubas nutraukė dar metus turėjusią galioti sutartį.
Konkuruoti su savo talentą švaisčiusiu venesueliečiu galėjo nebent serbas Nemanja Zdravkovic, su kuriuo Panevėžys liepos mėnesį pasirašė pusantrų metų sutartį, tačiau futbolininkas sužaidė tik vienerias rungtynes už B komandą, du kartus pasėdėjo ant suolo A lygoje ir paslaptingai dingo.
Metų kova – LFF prieš Skirmantą Malinauską. LFF nusprendė inicijuoti bylą dėl dalykinės reputacijos, garbės ir orumo pažeidimų prieš populiarų videoblogerį. Pirmos instancijos teismas nusprendė, kad jokių pažeidimų atsakovas nepadarė, o tai tapo tik dar viena proga S.Malinauskui parodyti, kaip LFF švaisto futbolo bendruomenės pinigus. Visgi pirmoji nesėkmė LFF ryžto nesumažino ir spalio pabaigoje buvo paskelbta, kad teikiama apeliacija ir tikimasi kitokio Vilniaus apygardos teismo sprendimo. Kaip dainavo Queen, “show must go on”. O mes greičiausiai sulauksime ne tik šio serialo tęsinio, bet ir pretendento į tokią pat nominaciją 2022 metais.
Rimtu konkurentu laimėtojams buvo V.Ivanausko ir M.Vorobjovo dvikova. Lietuvos rinktinės saugas žiniasklaidai papasakojo, kad jau nuo pirmos dienos naujo trenerio vadovaujamoje rinktinėje susidūrė su keiksmažodžių lavina, o galiausiai buvo išvarytas iš pirmosios treniruotės. Tikriausiai dar nesame girdėję, kad apie trenerių štabą būtų sakoma, jog “žaidėjai atvirai įžeidinėjami ir žeminami, treneriai painiojasi žaidėjų pozicijose, nežino, kas kur žaidžia”.
V.Ivanausko atsakas buvo tiesmukas – ne žaidėjams vertinti rimtų dėdžių darbus: “Nėra jis tas, kuris galėtų kažką komentuoti. Jis nenusipelnė komentuoti mūsų darbo, visos rinktinės, federacijos darbo. Jis turi suprasti, kokia yra situacija, o jei nesupranta ir žiūri tik savo interesų, tai… Linkiu geros karjeros”.
Kadangi LFF pratęsė darbą su V.Ivanausku dar bent vieneriems metams, tai tikriausiai tiek pat rinktinėje nematysime ir M.Vorobjovo.
Tarp pretendentų buvo ir dvikova atviroje erdvėje – S.Kerla prieš Telšių žiūrovus. Nors šioje dvikovoje iniciatyvą turėjo Sūduvos gynėjas, palikdamas aikštę demonstratyviai spjovęs į telšiškių tribūnas, ta iniciatyva skaudžiai kainavo – Drausmės komiteto sprendimu futbolininkui teko praleisti dvejas rungtynes ir dar atsisveikinti su 500 eurų.
Metų sprendimas – Vilniaus miesto aukšto meistriškumo sporto projektams skirtų biudžeto lėšų dalybos, kai tik neseniai moterų futbolu susidomėjusiam futbolo klubui Vilnius trejų metų laikotarpiui numatyti 226 tūkstančiai eurų, o daugkartinis moterų A lygos prizininkas MFA Žalgiris liko it musę kandęs. Su sprendimu pateiktos ekspertų vertinimo išvados (kuriose parašyta po keletą bendro pobūdžio sakinių ir vienam klubui skirti 36 balai, o kitam – 35) kelia pagrįstų abejonių dėl ekspertų kompetencijos ir proceso skaidrumo.
Metų stadiono titulas ir toliau lieka Nacionaliniam stadionui Vilniuje. Dar 2018 metais Vilniaus meras R.Šimašius sakė, kad 2022 metais stadionas bus atidarytas. Tačiau šiemet džiaugiamasi, kad pagaliau pasirašyta sutartis dėl Nacionalinio stadiono statybų, o futbolininkus naujame stadione tikrai išvysime ne anksčiau kaip 2025 metais. Tiek laukę, negi nepalauksime dar?
Metų infrastruktūros ekspertai – Pilaitės gimnazija, prižiūrėjusi Pilaitės futbolo maniežą. Kol panašų pripučiamą kupolą turinti BFA plušėjo ir bandė pašalinti sniego perteklių, Pilaitės “specialistai” laukė nakties iš sausio 26 į 27 dieną, kad vietoj kupolo pamatytų tik sniegu padengtus griuvėsius.
Belieka tikėtis, kad pamoka bus išmokta ir šią žiemą tokios bėdos nebepasikartos.
Kiti pretendentai į titulą – klaipėdiečiai ir jonaviečiai, tačiau jų nuodėmės buvo šiek tiek mažesnio masto.
Klaipėdos miesto dirbtinės dangos aikštė metų pradžioje buvo pasiekusi tokią būklę, kad Licencijavimo skyriaus atstovai, vertindami aikštę, nustatė, jog Klaipėdoje “dirbtinė danga yra nusidėvėjusi, nepakankamai prižiūrima ir gali būti nesaugi”. LFF netgi įspėjo Klaipėdos savivaldybę bei Klaipėdos apskrities ir miesto futbolo federaciją, kad artėja tas metas, kai teks uždrausti žaisti tokioje aikštėje.
Besibaigiant metams klaipėdiečiai nutarė trūks plyš išvengti “ekspertų” titulo – lapkričio mėnesį buvo pradėta keisti dirbtinė danga.
Jonaviečiai sužibėjo metų viduryje. Jonavos stadiono aikštė, kuri prieš kelis metus buvo giriama kaip turinti modernią laistymo sistemą, liepos mėnesį ėmė atrodyti panašesnė ne į futbolo aikštę, o į ateivių nusileidimo vietą. Didžiuliai išdegusios žolės apskritimai turėjo būti geras orientyras praskrendantiems virš Jonavos.
Metų citata:
“Jūs rytoj rašysite antraštes – ne tas išėjo, ne toje pozicijoje žaidė. Jums spręsti. […] Aš manau, kad žaidėjų fizinis pasiruošimas buvo idealus. Aš manau, kad jūs taip ir turėtumėte parašyti. Kad komanda gali sužaisti dvejas rungtynes iš eilės. Tas pastovus rašymas, kad rinktinė kas trejas dienas žaisti negali – jis spaudžia komandą psichologiškai. […] Psichologinis krūvis žaidėjams per paskutinius metus yra tikrai didelis. Ir – tik negatyvas. Tą norisi pakeisti. Ta jų baimė, kad mes pralaimėsime, o laikraščiai vėliau prirašys, parašys – viskas yra suprantama, bet žaidėjus tai slegia”.
Ši spaudos konferencijoje po pralaimėjimo Šveicarijai Valdo Ivanausko pažerta tirada vėl aktualizavo garsiąją Glorijos dainą. Nedaug skirtumų nuo galvoje skambančio: “Tačiau jei norim, kad šitaip atsitiktų, priverskim spaudą, kad ant savų nešiktų, kad žurnalistai ant futbolo nelotų, kad prokurorai ir mokesčiai atstotų. Kad tiktai tiesą ir tik gražiai rašytų, mieste sutikę autografų prašytų …”.
Gal kurie nors herojai liko nepastebėti? Nesivaržykite, pateikite savo siūlymus Mano Futbolas facebook puslapyje.
