Kovo mėnesį Lietuvos futbolas įsibėgėjo visu pajėgumu, tačiau tradiciškai žiūrėsime ne į tai, kas vyksta aikštėse, o į veiksmą greta jų. O čia gyvenimas kaip visada verda – kovojama dėl kėdžių, pinigų ir „teisės sukčiauti”.
„Rytą – pinigai, vakare – kėdės”. Tikriausiai pamenate garsiąją monterio Mečnikovo schemą iš „Dvylikos kėdžių”. Tai va, Lietuvos futbole viskas veikia atvirkščiai. Kaip tik pagal Ostapo Benderio pasiūlymą: „O gal šiandien – kėdės, o rytoj – pinigai?„. Iš pradžių LFF įvertina klubų „šakėmis ant vandens” rašytus biudžeto suformavimo planus ir suteikia licencijas, o tik po to tie pinigai pradeda plaukti (pavyzdžiui, tik kovo mėnesį savivaldybės patvirtino „Žalgiriui” ir „Atlantui” skiriamas lėšas, o „Lietava” pagaliau „sumedžiojo” rimtą rėmėją). Čia ta geroji versija. Kas būna, kai pinigai nepradeda plaukti, matėme daugybę kartų ankstesniais metais.
Amžinai jaunas. 68-erių Stasys Stankus bando įrodyti naujajai LFF valdžiai, kad dar ne metas jį siųsti į poilsį. Vieną iš užimamų postų užleidęs LFF senbuvis ir toliau atidžiai stebi talentingiausių jaunų Lietuvos futbolininkų rengimą bei pasirūpina, kad jaunimo futbolą prižiūrinčios asociacijos vairas atitektų į „teisingas rankas”. Tiesa, mažiau patyrę LFF vadovai netrukus visą asociaciją (laikinai) pasiuntė į užribį. Atrodo, kad tai, kas buvo sukurta ir įtraukta į LFF narių sąrašus kaip valdžios ramstis, tampa tos pačios valdžios galvos skausmu.
Mūšis dėl pinigų (2). „Atlanto” ir „Tauro” diskusija, kas ir kam skolingas už E.Gertmono parengimą ir kelionę į Prancūzijos elitinį divizioną, ne tik rimtai persikėlė į teismo salę, bet ir patraukė žiniasklaidos dėmesį. Kovo mėnesį mes sužinojome ir daugiau šios dramos dalyvių vardų bei pamatėme tokių skambių antraščių („Be tėvų žinios futbolo talentą E.Gertmoną kaip baldą pardavę agentai uždirbo šimtus tūkstančių„), jog ir garsieji norvegų Barnevernet suklustų.
Kol varstomos teismų durys, tol stadionai užrakinti. Taip galima būtų įvertinti tūkstančių eurų siekiančio „Tauro” sprendimą 2016 metų sezoną praleisti futbolo užribyje. 2007 metais iš II lygos į I lygą žengę tauragiškai pirmajame sezone kamavosi, antrajame pavergė I lygą, vėliau A lygoje finišavo ketvirti, pramušė „langą į Europą”, kol 2015 metais vėl kamavosi I lygoje, o šiemet pakabino spyną ant stadiono vartų. Kaip sakoma, istorijos ratas apsisuko.
Beldžiant į arbitražo teismo duris. Kovo mėnesį paaiškėjo, kad dar praėjusių metų pabaigoje „Kruojos” vadovas E.Junevičius nusprendė diskusiją su LFF perkelti į neutralią aikštę – Tarptautinį sporto arbitražo teismą Lozanoje. Teismas turėtų išaiškinti, kuri pusė teisi – ar toji, kuri tvirtina, kad klubas manipuliavo runtynių rezultatais, ar toji, kuri teigia esanti neteisingai apkaltinta ir nubausta. Šis sprendimas gali turėti milžiniškos įtakos Lietuvos futbolui – E.Junevičiui palankus sprendimas leistų įtariamiems sukčiavimu ginčyti kiekvieną LFF sprendimą.
Mėnesio citata:
Tačiau tas faktas, kad nė vienas tyrimas šioje srityje kol kas nevirto teisminiu procesu, privertė suklusti, jog teisinio reguliavimo nepakanka.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Juliui Sabatauskui prireikė kelių metų, kad suprastų, jog be tinkamo teisinio reguliavimo kova su sukčiavimu sporte primena kovą su vėjo malūnais. Vargas Lietuvai, jei mūsų parlamentarai ties kiekviena problemine sritimi tiek ilgai „bręsta”.
