Tęsiame tradiciją – skelbiame metų Lietuvos futbolo „įgriuvas”. Ankstesnių metų „įgriuvos” – ČIA.
METŲ KOMANDA – TRANSINVEST. LFF Taurės laimėtojai pasitiko sezoną su gerokai pastorėjusia pinigine (solidus Vilniaus rajono savivaldybės indėlis, išmokos už dalyvavimą Konferencijų lygos kvalifikacijos antrajame etape), tačiau tai neišgelbėjo A lygos naujokų nuo keistų sprendimų, prastos komunikacijos ir grįžimo į I lygą. Vilniaus rajono ekipa pasikvietė visą pulką kituose A lygos klubuose patirties įgijusių futbolininkų, bet per sezoną pakeitė net keturis trenerius ir tas pulkas naujokų tik labai retais atvejais veikė kaip darnus mechanizmas. Neišgelbėjo ir skambus papildymas artėjant sezono pabaigai – buvęs rinktinės lyderis Arvydas Novikovas į aikštę žengė tik tris kartus ir iš viso sužaidė 127 minutes.
Su lygos naujokais dėl titulo galėjo pasivaržyti Panevėžys, po čempioniško sezono sugebėjęs nusileisti net iki aštuntosios pozicijos. Ilgą laiką panevėžiečiai buvo tarp pretendentų keliauti į žemesnę lygą ir nemalonumų išvengė tik priešpaskutiniajame ture svečiuose įveikę čempionų titulą šventusį Žalgirį. Būtent ši pergalė padėjo Panevėžiui išvengti vienos didžiausių „įgriuvų” Lietuvos futbolo istorijoje.
METŲ VADYBININKAI. Ši nominacija pasižymėjo pretendentų gausa. TransInvest vadyba tikriausiai turėjo lygoje vieną prasčiausių pasiekto rezultato ir išleistų pinigų santykį. Be to, be vadybinių įgriuvų dar karts nuo karto nustebindavo ir komunikacijos viražais, kuriais būdavo bandomos pateisinti tos vadybinės įgriuvos. Kauno Žalgiris jau eilinį kartą prasuko trenerių karuselę, o sezono pabaigoje taip ir nesugebėjo rasti būdų, kaip motyvuoti futbolininkus siekti pergalių ir gerbti į stadioną atvykusius žiūrovus (per paskutines šešerias rungtynes kauniečiai surinko du taškus, o penkerios iš tų rungtynių vyko namuose). Panevėžio vadovai visiems pademonstravo, kad jei nenori iš pirmosios vietos nusileisti iki aštuntosios, nereikia pasirašinėti sutarčių su futbolininkų galimybe išvykti į užsienį prieš pat sezono pradžią ir nereikia laukti stebuklingo pagrindinio puolėjo pasveikimo, paliekant puolime didžiulę skylę. I lygoje žaidę Riteriai išvengė daugybės jiems įprastų vadybos problemų, bet vis vien nesugebėjo tinkamai suvaldyti užklupusių finansinių bėdų.
Tačiau nei vienas iš aukščiau paminėtų klubų savo sumanymais neprilygo ČYČKŲ ŠEŠUPĖS VADOVAMS, nusprendusiems, kad verta žaisti moterų I lygoje, nepaisant to, kad komanda nėra pajėgi varžytis su kitomis moterų ekipomis. Ir net nepaisant to, kad kartais Šešupė net neturėdavo vienuolikos futbolininkių. Čyčkų komanda per sezoną surinko 3 taškus, kuriuos gavo, kai į rungtynes neatvyko Joniškio Saned dublerių ekipa. Per likusias 11 rungtynių Šešupė patyrė vienuolika pralaimėjimų bendru santykiu 1:228. T.y., vidutiniškai per rungtynes buvo praleidžiama beveik po 21 įvartį. Kukliausias pralaimėjimas – 0:5, vieną kartą praleisti 39 įvarčiai. Įdomu, ko išmoko futbolininkės per tas vienuolika rungtynių. Kaip traukti kamuolį iš tinklo ir nešti į aikštės vidurį?
METŲ ĮVARTIS – ką tik aptartos ŠEŠUPĖS ĮVARTIS dvikovoje su Šiaulių Gintros B komanda. Tiesiog neįtikėtina, kaip Čyčkų komanda sugebėjo prasibrauti iki varžovių vartų 1:39 pralaimėtose rungtynėse. Tai nutiko 69 minutę, kai Šešupė jau buvo praleidusi 29 įvarčius ir dar viena jų žaidėja buvo pašalinta prasidėjus antrajam kėliniui.
METŲ TEISĖJŲ BRIGADA – R.VALIKONIS IR JO KOLEGOS B.KIRKUTIS, I.POZDEJEVA, K.BUIVYDAS, pereinamosiose rungtynėse dėl teisės žaisti A lygoje klydę lemiamomis akimirkomis. Per kompensuotą laiką nepagrįstai skirtas vienuolikos metrų baudinys padėjo Sūduvai pratęsti kovą dėl kelialapio, o per pratęsimą neleista atlikti visų galimų keitimų marijampoliečių varžovams BE1.
Kukliai į šią nominaciją pretendavo E.Amšiejus ir jo brigada, kuriai prireikė trijų minučių, kol suprato, kad gegužės 18 dienos I lygos rungtynėse Kretingoje Minijos futbolininkui M.Gedučiui buvo parodyta antroji geltona kortelė. Teisėjų laimei, per tas tris minutes nenutiko nieko nepataisomo ir po kelių atakų į vieną ir į kitą pusę Minijos futbolininkui galiausiai buvo parodyta raudona kortelė.
METŲ RUNGTYNĖS – tik vieną kėlinį vykusi DAINAVOS IR SŪDUVOS AKISTATA Alytuje rugsėjo 20 dieną. Jau vien pirmasis rungtynių kėlinys, kai alytiškiai buvo nubausti keturiomis raudonomis kortelėmis (dvi kortelės futbolininkams ir dar dvi trenerių štabui – vyriausiajam treneriui ir vartininkų treneriui), padarė šias rungtynes pagrindiniu pretendentu į titulą, o Dainavos gerbėjo veiksmai prieš aikštės teisėją pertraukos metu (žr. žemiau METŲ ŽIŪROVO kategoriją) įtvirtino „pergalę”.
METŲ ŽIŪROVAS – DAINAVOS GERBĖJAS, per rungtynių su Sūduva pertrauką griebęs už kaklo aikštės teisėjui O.Abramavičiui. Dėl incidento buvo nutrauktos rungtynės, Dainavai skirtas pralaimėjimas, 6300 eurų bauda (pastaba: subendrinta už kelis nusižengimus) ir šešerių rungtynių be žiūrovų (tiek namie, tiek išvykose) sankcija.
METŲ TRENERIS – GLENN STAHL. Švedo sugrįžimas į Lietuvą po beveik dviejų metų pertraukos turėjo tapti triumfo žygiu, kuriame treneris įrodytų, kad tik dėl klubo vadovo užgaidų buvo atleistas iš Riterių vyriausiojo trenerio pozicijos. Tačiau fortūna nusisuko nuo G.Stahl. Jei 2022 metais dvylikoje rungtynių Riteriams vadovavęs treneris rinkdavo po 1.75 taško per rungtynes, tai didžiules ambicijas puoselėjusiame Kauno Žalgiryje per šešerias rungtynes išspaudė tik keturis taškus (po 0.67 per rungtynes). Po trijų pralaimėjimų iš eilės Kauno Žalgirio vadovų kantrybė trūko ir G.Stahl antrą kartą paliko Lietuvą anksčiau laiko.
Metų treneriu rizikavo tapti ne pirmą sezoną Dainavos vairą savo rankose laikantis Sergej Kuznecov, kurio karštas būdas lėmė, kad 2024 metų sezone treneris net ketveriose rungtynėse buvo priverstas užleisti vietą savo asistentams. Įpusėjus sezonui S.Kuznecov sugebėjo surinkti keturias geltonas korteles ir praleido dvidešimtojo turo rungtynes su Džiugu, o jau minėtoje rugsėjo 20 dienos dvikovoje su Sūduva taip pasiautėjo, kad iškart buvo pasiųstas į tribūnas. Gali būti, kad perdėtos trenerio emocijos nulėmė ir vėlesnį incidentą su aikštės teisėju. Drausmės komitetas šį monospektaklį įvertino trijų rungtynių diskvalifikacija. Tačiau po diskvalifikacijos grįžęs S.Kuznecov su Dainava per trejas rungtynes iškovojo tris pergales, kilstelėjo klubą iki ketvirtosios pozicijos ir perleido „įgriuvų” titulą G.Stahl.
METŲ LEGIONIERIUS – ARIAGNER SMITH. Panevėžio legionierius dar 2023 metų pabaigoje patyrė sunkią traumą atstovaudamas Nikaragvos rinktinei. Pagal pirmines prognozes į aikštę panevėžiečių puolimo lyderis turėjo sugrįžti įsibėgėjus A lygos sezonui. Sezonas bėgo, Panevėžys pamažu grimzdo į turnyrinės lentelės apačią, o A.Smith’o sugrįžimą į aikštę gaubė migla. Į viešumą patekdavo informacija nuo „tuoj bus pasiruošęs žengti į aikštę” iki „nelabai jis ir nori grįžti į aikštę”. Sezonas finišavo A.Smith taip ir nežengus į aikštę, o Panevėžio gerbėjams beliko spėlioti – negalėjo ar nenorėjo.
Konkurenciją Nikaragvos rinktinės puolėjui sudarė bosnis Nardin Mulahusejnović, apie susitarimą su kuriuo sausio mėnesio pabaigoje pranešė Vilniaus Žalgiris. Vilniečiai netgi paruošė ir paskelbė nuotrauką su „Sveikas atvykęs”, tačiau, viešojoje erdvėje kilus triukšmui dėl to, kad puolėjas 2023 metais rungtyniavo Rusijoje, klubas pranešė, kad „po įvykusio pokalbio tarp klubo ir žaidėjo atstovų abi pusės apsisprendė toliau netęsti bendradarbiavimo nesutarus dėl galutinių kontrakto sąlygų”.
METŲ PIRKIMAS – internetuose nuvilnyjęs gandas apie ŽYDRŪNUI BUZUI PARDUODAMĄ SŪDUVĄ. Marijampolės klubo prezidentas V.Murauskas birželio mėnesį lrt.lt patvirtino, kad Ž.Buzas yra pareiškęs norą dalyvauti klubo veikloje ir ruošia pasiūlymą, tačiau galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Sūduva liko tose pačiose rankose, o Ž.Buzas liko it musę kandęs. Tiesa, pats Ž.Buzas tikino, kad pirkti klubo neketinęs, o siūlęs tik paramą. Tikėtina, kad tokiai pirkimo atomazgai įtakos turėjo ir gana griežta Marijampolės savivaldybės mero P.Isodos pozicija.
Šioje neįvykusių pirkimų kategorijoje konkurenciją Ž.Buzo užmojams sudarė BFA infrastruktūros valdytojo noras įsigyti LFF stadioną. Ne vienerius metus bandytas parduoti stadionas šeimininką turėjo pakeisti dar 2024 metų pirmoje pusėje. Apie tai, kad stadiono pardavimas pasiekęs finišo tiesiąją kovo mėnesį kalbėjo LFF vadovas E.Stankevičius, o balandžio mėnesį BFA vadovas I.Švabovičius tvirtino, kad užsitęsė auditas, tačiau gegužės mėnesį stadionas jau bus BFA rankose. Tuo pačiu buvo pasidalinta ir įsikūrimo bei stadiono pertvarkymo planais. O baigėsi viskas tuo, kad gruodžio mėnesį jau Žalgirio vadovė V.Venslovaitienė dalijosi savo planais stadione įkurti Žalgirio akademijos vaikus, nes LFF stadioną perka vienas iš Žalgirio dalininkų ir iškart išnuomoja jį klubui.
METŲ DVIKOVA – DAINAVOS IR ŠIAULIŲ GERBĖJŲ MUŠTYNĖS, vykusios Gytarių stadiono prieigose balandžio 20 dieną. Neramumai kilo dar vykstant rungtynėms, o vėliau persikėlė ir į platesnes erdves. Žiniasklaida pranešė, kad į areštinę buvo nuvežti 22 Alytaus klubo gerbėjai, o vienam vyrui net teko apsilankyti pas medikus (tiesa, trumpai). Abu klubai, kalbėdami apie incidentą, bandė sumenkinti savo „indėlį”, tačiau LFF Drausmės komitetas nusprendė, kad abu kalti, tik alytiškiai kalti šiek tiek daugiau: 1500 eurų bauda Šiauliams, 2000 eurų bauda Dainavai ir dar keturių rungtynių be žiūrovų sankcija.
METŲ STADIONAS – KAUNO DARIAUS IR GIRĖNO STADIONAS. Viltys, kad po Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukcijos Lietuvos futbolo rinktinė pagaliau turės tikrus namus, skambant Edo Sheerano ir Jessicos Shy ritmams buvo pakištos po specialiomis plokštėmis ir numarintos. Rugsėjo 6 dieną turėjusios vykti rinktinės rungtynės su Kipru buvo perkeltos į Marijampolę, kai paaiškėjo, kad po prieš tai vykusių koncertų ir dėl jų uždengtos vejos, aikštėje neįmanoma žaisti. Nespėjo veja tinkamai atsigauti ir iki spalio mėnesį vykusių Lietuvos rinktinės rungtynių. Laimei, kad bent buvo galima žaisti ir nereikėjo svarstyti alternatyvų. Kitų metų užsienio atlikėjų koncertų planai siunčia labai aiškų signalą, kad ir 2025 metais Dariaus ir Girėno stadiono operatoriui futbolas bus podukros vietoje. Stadione bus galima žaisti ne tada, kada galima tikėtis sulaukti daugiausiai žiūrovų, o tada, kai jo vejos netryps muzikos gerbėjai.
Kauniečiai išgelbėjo nuo tradicinio titulo vis dar nestatomą Nacionalinį stadioną. Istorija „Kaip mes statėme Nacionalinį stadioną” šiemet mus nustebino keletu netikėtų posūkių ir papildė pagrindinių veikėjų sąrašą. Metų pradžioje paaiškėjo, kad iš stadiono koncesininkės BaltCap sąskaitų dingo keliasdešimt milijonų eurų. Fondas buvo priverstas užleisti savo vietą Arvydo Avulio statybų kompanijai Hanner.
Ir nors mes verslininką žinome kaip tą, kuris ne stadionus stato, o jų teritorijas užstato verslo centrais (kas pamiršo, sufleruojame – Žalgirio stadionas!), pats A.Avulis tvirtino, kad 2026 metais jau žaisime Nacionaliniame stadione. Bet šiandien – paskutinė 2024 metų diena, o stadiono statybos niekur nepajudėjo. Visi laukia Europos Komisijos (EK) išvadų, nes pasikeitė projektas ir reikia įvertinimo, ar savivaldybė nesukuria lengvatinių sąlygų atskiriems verslams. Kadangi EK į reikalą žiūri rimtai, viskas užsitęsė. Žodžiu, jau galime braukti iš savo kalendorių ir 2026 metus.
METŲ CITATA.
Futbolininkai paverks eilinį kartą, nes, matyt, vėl kas nors ištryps žolę, bet koncertų daug didesnės pajamos. Galų gale, koks skirtumas, kur jie praloš?
Tokia mintį LNK reportaže mostelėjo muzikos prodiuseris Lauras Lučiūnas. Lietuvos futbolo gerbėjams beliko atsakyti, kad ne viskas gyvenime pinigais matuojama.
