Neišmoktų pamokų šalyje

Pasidalinkite
  • 24
  •  
  •  
  •  
    24
    Shares

Pirmadienį LFF Vykdomasis komitetas nusprendė (beje, sprendimas vis dar viešai nepaskelbtas), kad 2018 metais I lygoje rungtyniaus 15 komandų. Prie dvylikos I lygos licencijas gavusių ir praėjusiais metais A arba I lygoje žaidusių komandų prisijungė dar trys – praėjusiais metais I lygoje šeštąją vietą užėmęs, bet dėl infrastruktūros kriterijaus nevykdymo licencijos negavęs Klaipėdos Koralas, II lygos Pietų zonos pirmenybes laimėjusi, bet klubo statusto neturinti (ir todėl nelicencijuojama) Nacionalinė futbolo akademija ir nežinia kur žaidęs, licencijos dėl teisinių ir sportinių kriterijų nevykdymo negavęs FC Kupiškis. Tarp futbolo aistruolių pastaroji ekipa ir jos šuolis į I lygą sukėlė daugiausiai kalbų. Aišku, gal “nežinia kur žaidęs” ir per griežtai pasakyta, bet viešojoje erdvėje iš tikrųjų mažokai aiškumo – ar tai nauja komanda, kuri kol kas savo jėgas bandė tik įvairiuose salės futbolo turnyruose, ar tiesiog III lygoje (Utenos zonoje) vidutiniškus rezultatus pasiekusios Kupiškio Narjantos tąsa.

Pavyzdžiui, pernai I lygoje debiutavo arba po pertraukos pasirodė trys komandos (neskaičiuojant dublerių) – Pakruojis, Koralas ir Tauragės Tauras. Pirmosios dvi 2016 metais buvo finišavusios II lygos Vakarų zonos viršuje, tuo tarpu tauragiškiai sugrįžo į lygą iš nežinios. Koks rezultatas? Pakruojis ir Koralas pasiekė vidutiniškus rezultatus ir šiemet vėl rungtyniaus I lygoje, o Tauras užstrigo iškritimo zonoje ir šiemet greičiausiai žais tik II lygoje (tikėkimės, kad ne vėl į nežinią keliauja). Tarsi ir pamokanti istorija neimti nežinia iš kur ateinančių komandų. Ypač, kai ir tinkama praktika jau buvo besiformuojanti – prieš 2016 metų sezoną LFF buvo labai principinga ir nepriėmė į I lygą norėjusio iškart įšokti Pakruojo.
Bet gal Kupiškis bus išimtimi ir pakartos taip pat iš niekur į I lygą atėjusio Utenio kelią? Galbūt, bet abejonių yra nemažai. Utena ir iki tol garsėjo ne pačia prasčiausia futbolo mokykla, jos įvairios komandos blaškėsi tarp I ir II lygos beveik visus atkurtos nepriklausomybės metus. Kuo gali pasigirti Kupiškis? Niekuo. Gali būti, kad kažką pražiopsojome, tačiau berods kupiškiečiai (Piliakalnis) paskutinį kartą II lygoje žaidė 1988 metais, o I lygoje net 1977 metais (kaip Kupiškio Technika). Jau minėta Narjanta per 12 metų, praleistų įvairiose III lygos zonose, tik kartą užlipo ant prizininkų pakylos (2016 metais trečia vieta Utenos zonoje). Dar daugiau – Kupiškio komandų nepavyksta rasti net vaikų ir jaunių pirmenybėse, nors ten žaidžia ir Anykščiai, ir Rokiškis, ir Radviliškis, ir Prienai, ir Šalčininkai. Bet gal tiesiog ieškoti nemokame.

Nepaisant tokio ekskurso į Kupiškio futbolo istoriją, ne pats faktas, jog ekipą iš niekur priėmė į I lygą, yra pagrindinė neišmokta pamoka. Bėda, kad ją priėmus I lygoje antrus metus iš eilės rungtyniaus nelyginis komandų skaičius. Tai reiškia, kad kiekviename ture vienai iš komandų teks ieškoti būdų, kaip neprarasti žaidimo ritmo. Pasiseks tiems, kas praleis savaitės viduryje vyksiančias rungtynes arba nežais prieš vasaros pertrauką ir pirmenybių pabaigoje.
Visgi norėtųsi akcentuoti ne tik bėdas, bet ir neišnaudotas galimybes. Vykdomasis komitetas turėjo galimybę surengti vienas įdomiausių I lygos pirmenybių. 2018 metų nuostatuose buvo numatyta, kad jei žaidžia 15-16 komandų, pirmenybės vyksta dviem ratais. Jei žaidžia 14 komandų, tai sužaidus du ratus komandos dalijamos į dvi grupes (1-8 ir 9-14 vietos) bei žaidžia dar vieną ratą.
Jei pažiūrėtume į pastarųjų dvylikos metų I lygos istoriją (žr. lentelę), tai pamatytume, kad, nepaisant koks komandų skaičius lygoje berungtyniautų, vis vien pirmenybių pabaigoje turime nemažai vadinamų “pereinamųjų” rungtynių, kai susitinka pajėgumu gerokai besiskiriančios komandos (silpnesnei besibaigiant sezonui dar pristinga ir motyvacijos). Tai lemia, kad daugiau nei trečdalis paskutiniųjų trijų turų dvikovų baigiasi trijų ir daugiau įvarčių skirtumu. Aišku, turime porą išimčių (ypač išsiskiria 2006 metų sezonas), tačiau vidutiniškai tokiomis menkai įdomiomis rungtynėmis tampa 37.4 procentai visų susitikimų. Jei išskirtume tik tas dvikovas, kur susitinka pirmos ir antros lentelės pusių ekipos, tas procentas būtų dar didesnis.

Per tuos dvyliką metų mes turėjome keturis sezonus, kai dėl nedidelio dalyvių skaičiaus pirmenybės vyko dviem etapais. Du kartus (2007 ir 2013) stipriausiųjų grupę sudarė šešios komandos, du kartus (2008 ir 2014) – aštuonios. Ir trim atvejais iš keturių pirmenybių finišas nušvito kitomis spalvomis. Įspūdingų skirtumų skačius sumenko iki 17,4 procentų ir būtų dar mažesnis, jei ne 2013 metai, kur šešetuke buvo itin netikėtų rezultatų ir nežinia kiek sąžiningo žaidimo. Bent jau žiniasklaida tokį klausimą kėlė, o ir viena iš komandų po poros metų baigė egzistavimą dėl kaltinimų rezultatų manipuliavimu.

2007-2008 metais apskritai dvikovos tarp stipriausiųjų buvo be galo įtemptos – daugiau nei pusė baigėsi arba lygiosiomis, arba vieno įvarčio skirtumu (2007 metais taip baigėsi net du trečdaliai). Tačiau šiemet greičiausiai vėl matysime trečdalį “pereinamųjų” rungtynių, kai daugiausiai darbo turės tie, kuriems reikia keisti tablo skaičius. Kas bent kiek labiau domisi I lygos gyvenimu, tikriausiai galėtų net įvardinti potencialius taškų donorus. Vardais neminėkime, bet vienos šeštadienį vykusios draugiškos rungtynės tarp dviejų I lygos dalyvių baigėsi 9:0. O iki pirmenybių pradžios liko mažiau nei dvi savaitės.
Tad belieka pa(si)linkėti gero tvarkaraščio – kad paskutiniuose turuose visi lyderiai žaistų tarpusavyje. Jei jau patys įdomios pirmenybių pabaigos nepasidarome, tai gal bent fortūna nusišypsos.


Pasidalinkite
  • 24
  •  
  •  
  •  
    24
    Shares

Related posts

Leave a Comment