2017 metų sezono “įgriuvos”

Pasidalinkite

Po metų pertraukos grįžtame prie tikrųjų Lietuvos futbolo herojų pašlovinimo. Ankstesnių metų nugalėtojus ir pretendentus rasite ČIA (2015 metai), ČIA (2014 metai) ir ČIA (2013 metai).

Metų komanda – Kazlų Rūdos “Šilas”, keliasdešimt metų užtrukusią mažo miestelio komandų kelionę į Lietuvos futbolo elitą užbaigęs sutartomis draugiškomis rungtynėmis Latvijoje. Vietoje Lietuvos futbolo žvaigždžių vietos aistruoliams teko stebėti jaunimo kančias II lygoje.
Konkurenciją Kazlų Rūdos “meistrams” bandė sudaryti “Šilutė”, besibaigiant sezonui patekusi į panašią situaciją, kai net komandos kapitonas nedviprasmiškai užsiminė apie netinkamą komandos draugų elgesį aikštėje.

Metų įvertinimas – du metai atostogų “Šilo” treneriui Gedeminui Jarmalavičiui. Draugiškos rungtynės Rygoje liūdnai baigėsi ne tik “Šilui”, bet ir keliems futbolininkams bei treneriui. Drausmės komiteto sprendimu trijų mėnesių diskvalifikacijos nusipelnė A.Račkus ir A.Urbšys, penkių – V.Bagdanavičius, devynių – antrą kartą į sutartas rungtynes įsiveliantis G.Urba ir metų – trečią kartą pagautas A.Skroblas. Visgi nugalėtojo laurai atiteko treneriui G.Jarmalavičiui, kuriam tai buvo taip pat ne pirma pažintis su sutartomis rungtynėmis.

Metų treneris – Aleksandr Brazevich, kurio karjera prie Lietuvos čempionų vairo truko lygiai mėnesį – nuo spalio 24 dienos iki lapkričio 24 dienos. Per tą mėnesį vilniečių gelbėti pakviestas baltarusis sugebėjo perleisti čempionų titulą “Sūduvai”.
A.Brazevich turėjo porą rimtų konkurentų – “amžinai gerų trenerių”. Antanas Vingilys su U-19 rinktine prapylė visas tris atrankos rungtynes (Austrijai, Kosovui ir Izraeliui), o Svajūnas Česnulis su U-17 sugebėjo išsisukti tik dvikovoje su Liuksemburgu, tačiau abu atsidūrė tarp pretendentų į geriausius metų trenerius LFF organizuotuose rinkimuose.

Metų futbolo vadybininkas – “Atlanto” generalinis direktorius Vacys Lekevičius, besibaigiant sezonui sugebėjęs apkaltinti savo komandą noru pralaimėti “Žalgiriui” ir pagąsdinęs prokuratūros baubu. Šiuo veiksmu V.Lekevičius nustebino ir klubo prezidentą R.Jonaitį, ir vyriausiąjį trenerį V.Pankratjevą, ir Lošimų priežiūros tarnybą, į kurios pateiktą informaciją apeliavo direktorius ir kuri vėliau tvirtino jokios informacijos “Atlantui” neteikusi. V.Lekevičiaus šansus šioje nominacijoje sustiprino ir iš ankstesnių metų pasivijusi “premija” už puikų vadybininko darbą – liepos 5 dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad “Atlantas” skolingas Tauragės “Taurui” 100 tūkstančių eurų.
Metų futbolo vadybininkų vardą iš “Atlanto” legendos šiemet labai norėjo perimti “Utenio” vadovybė. Viduryje sezono nusprendę, kad trūks plyš reikia ketvirtosios vietos A lygoje, o kartu ir maišo pinigų už kelialapį į Europos lygos atranką, pasikvietė trenerį iš Ispanijos bei visą pulką naujų legionierių (daugiausiai iš tos pačios Ispanijos). Po tokių pokyčių save bendruomenės klubu vadinančio “Utenio” pagrindinėje sudėtyje ne visada atsirasdavo vietos Lietuvos futbolininkams. Kai nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo, uteniškiai mostelėjo dar vieną “puikų” sprendimą – paskelbė apie savanorišką kelionę iš A lygos į I lygą.

Metų legionierių titulą tenka atiduoti ispaniškam “Uteniui”, pirmajam Lietuvoje išleidusiam į aikštę vien iš legionierių suformuotą startinį vienuoliktuką, bet taip ir nepasiekusiam užsibrėžto tikslo. Bent šioje nominacijoje uteniškiams rimtų konkurentų nebuvo.

Metų sugrįžimas – Tauragės “Tauro” kelionė iš nebūties į I lygą, pasibaigusi iškritimu iš I lygos, kaip ir 2015 metais. Tauragiškiams kovoje dėl šio titulo pavyko aplenkti “Kauno Žalgirį”, kuris 2016 metais iškrito iš A lygos, bet jau 2017 metų pradžioje vėl į ją sugrįžo. Atrodo tik tam, kad ir vėl iškristų. “Taurui” pergalė atiteko kaip bokse – “taškais”. Už itin originalų sprendimą po ankstesnio iškritimo ne vargti 2016 metais II lygoje, o tiesiog “pailsėti”.

Metų selekcininkai – Kauno “Stumbras” ir Utenos “Utenis”. Klubai solidariai pasidalijo šį apdovanojimą už ypatingus pasiekimus bandant futbolininkus ne treniruotėse ir draugiškose rungtynėse, o oficialiose rungtynėse. Uteniškiai A lygoje per sezoną į aikštę išleido 43 futbolininkus iš 19 skirtingų valstybių. Kauniečiai sugebėjo konkurentus pranokti I lygoje – išbandė 52 futbolininkus (tiesa, tik iš 13 skirtingų valstybių).

Metų stadiono titulą taip pat pasidalijo iškart du objektai – (ne)statomas Nacionalinis stadionas Vilniuje ir (ne)rekonstruojamas Kauno Dariaus ir Girėno stadionas. Abiem atvejais šiemet girdėjome magišką “jau tuoj pradėsime”, bet tiek Vilniuje, tiek Kaune po konkursų pabaigos girdėjome tik tradicinį atodūsį “tikriausiai dar ne šįkart”.

Metų teisėjas – Saulius Dirda, vieną savaitgalį pasiekęs karjeros viršūnę ir teisėjavęs Taurės finalui, o kitą savaitgalį tiesioginėje akistatoje išmėginęs jėgas su jaunimo lygoje rungtyniaujančiu septyniolikmečiu futbolininku ir taip pabaigęs savo teisėjo karjerą. Čia tikriausiai buvo originali interpretacija patarimo, kad pasitraukti reikia, kai esi viršūnėje.

Metų kova – futbolas.lt prieš “Panevėžį”. Interneto svetainė paskelbė “sensacingą” informaciją apie Panevėžio klube neva esančias rasizmo ir smurto apraiškas, o vėliau paleido dar kelis šūvius apie kitas klubą kamuojančias problemas. Tačiau visas skandalas baigėsi tuo, kad LFF Drausmės komitetas priėmė sprendimą “nutraukti bylą, neradus įrodymų, patvirtinančių kaltinimus”, o “Panevėžys” dar mostelėjo atgalios – apskundė interneto svetainę Žurnalistų etikos inspektoriui, kuris (kuri) rugsėjo mėnesį nusprendė, kad futbolas.lt pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą. Iš esmės tą patį verdiktą dviem sprendimais lapkričio mėnesį pakartojo ir Visuomenės informavimo etikos komisija, konstatavusi, kad futbolas.lt du kartus pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą.
Į metų kovos titulą rimtą paraišką pateikė “Trakų” ir “Sūduvos” aistruoliai, apsikumščiavę rugsėjo mėnesį LFF stadione vykusiose rungtynėse. Gal pats konfliktas būtų nesukėlęs didesnio susidomėjimo, jei ne vienos interneto svetainės (nesunku atspėti pavadinimą; jei kartais neatspėjote, užmeskite akį į ankstesnę pastraipą) šliukštelėtas žibalas į ugnį: “pribėga prie nepilnametės mergaitės ir pradeda ją spardyti”. Taip “Sūduvos sakalai” per keliolika minučių tapo brutaliausia Lietuvos futbolo ultrų grupe. O kaip mergaitė? O mergaitei viskas gerai, nes spardoma ji buvo tik kažkieno vaizduotėje.

Metų citata:

Ačiū federacijai, kuri leidžia dirbti ir įsiklauso į skaičius, kuriuos mes galime pagrįsti. Intensyvumas, greitis, rungtynėse nubėgtas atstumas – tai tik keli dalykai, bet jie futbole labai daug reiškia.

Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas nubrėžė naujas gaires, pagal ką ateityje vertinsime mūsų rinktinės pasiekimus. Nesvarbu įvarčiai, pergalės, taškai ir vieta, svarbiausia toli ir greitai bėgti.

Savo įspūdžius ir pastebėjimus galite pateikti tiek komentaruose, tiek Mano futbolas FB puslapyje.


Pasidalinkite

Related posts

2 Thoughts to “2017 metų sezono “įgriuvos””

  1. Visai idomu buvo skaityti!Aciu!

Comments are closed.