A lyga griūva. Ką daryti?

Pasidalinkite
  • 145
  •  
  •  
  •  
    145
    Shares

Vakar Utenos futbolo klubas Utenis savo interneto svetainėje paskelbė informaciją, kad ketina trauktis iš A lygos. Pagrindinis tokio žingsnio motyvas – dalyvavimas A lygoje reikalauja pernelyg didžiulių finansinių išteklių, o tikimybė užimti lygoje tokią vietą, kuri garantuotų dalyvavimą UEFA turnyruose ir papildomas pajamas, yra pernelyg menka. Iš esmės Utenos klubas garsiai pasakė tai, apie ką ne vienas mažesnis Lietuvos klubas galvoja jau daugybę metų – bandymas įeiti į A lygą ir joje išlikti sukuria klubui dažnai nepakeliamą finansinį spaudimą. Tai nėra naujiena. Ne veltui mes turėjome ne vieną I lygos nugalėtoją, kuris tiesiog atsisakydavo keliauti į A lygą. Taip pat turime ne vieną pavyzdį, kai klubai, bandydami išsilaikyti A lygoje, pasirinkdavo ne visai tinkamus sprendimus. Ar tai būtų galimybių susirasti patikimus rėmėjus pervertinimas (pavyzdžiui, Mažeikiai, REO, Klaipėda), ar pasikliovimas užsienio investuotojais, kurie turėtų užtikrinti ilgalaikį klubo tvarumą (pavyzdžiui, Banga, Dainava). Galima sakyti, jog Utenio žingsnis siunčia aiškų signalą, kad šiai dienai Lietuvoje vargiai galime turėti aštuonis profesionalius futbolo klubus. T.y., tokius klubus, kurie gali žaidėjams mokėti tiek, kad jiems nereiktų ieškoti papildomo pajamų šaltinio ir visą dėmesį galima būtų skirti vien futbolui.
Jei dabar pasitraukė Utenis, kas garantuos, kad po kurio laiko panašiai nepasakys dar koks klubas? O pradėjus ieškoti pamainos tarp I lygos ekipų gali paaiškėti, kad norinčių nėra.
Ką reiškia ateiti iš I lygos į aštuonių klubų A lygą? Tai reiškia, kad reiktų du ar net tris kartus didinti biudžetą. Ir tai tik dėl galimybės galbūt išvengti aštuntosios pozicijos. Nes tas skirtumas, kurį ne taip seniai matėme tarp Stumbro ir Bangos (priminsime, kad kauniečiai laimėjo 2:1 ir 3:0), tai ne žaidėjų meistriškumo skirtumas. Banga į aikštę leido A lygos patirties (kartais kelis kartus didesnės nei varžovų žaidėjai) turinčius futbolininkus. Tačiau šie futbolininkai, kad galėtų demonstruoti tai, ką geriausiai moka, turėtų treniruotis po du kartus per dieną, galvoti tik apie futbolą, o ne susirinkti į treniruotes vakarais po darbų. Kad taip nutiktų ir reikia 2-3 kartus didesnių pinigų.
Antrus metus iš eilės paskutiniąją vietą užėmęs Kauno Žalgiris deklaravo 320 tūkstančių eurų biudžetą. Utenis pagrindinei komandai 2017 metų sezone skyrė 400 tūkstančių eurų. I lygoje, norint pretenduoti į prizines vietas, pakanka 100-150 tūkstančių eurų biudžeto, nes visi lygos klubai yra pusiau profesionalūs. Štai tokia praraja skiria nuolatines pergales I lygoje ir pralaimėjimų ir kančių kupiną sezoną A lygos dugne.
Ko reikia, kad I lygos klubai norėtų eiti į A lygą? Jie turi žinoti, kad nereiks taip drastiškai didinti išlaidų ir kovoti tik dėl išlikimo. O tai įmanoma tik turint didesnį skaičių komandų A lygoje ir nuleidžiant reikalavimų kartelę. T.y., pripažįstame, jog negalime turėti aštuonių profesionalių klubų ir leidžiame A lygoje dalyvauti pusiau profesionaliems. Tokiems, kurie gali įvykdyti nemažą dalį profesionaliam klubui keliamų reikalavimų (paradoksas, bet dalis I lygos klubų turi geresnę infrastruktūrą nei A lygos klubai ir realiai veikiančias jaunimo ugdymo sistemas), tačiau negali suformuoti tokio biudžeto, kuris leistų žaidėjams nesirūpinti niekuo, išskyrus futbolą. Tiesiog reikia pasirinkti tinkamą čempionato formatą, kad būtų patenkinti ir tie, kurie varžosi dėl aukščiausių pozicijų, ir tie, kurie daugiau remiasi savo užaugintais žaidėjais ir puoselėja futbolo tradiciją savame mieste.

Kalbant apie čempionato formatą, tai šalių, kurios yra pasirinkusios 8 klubų variantą, skaičius nėra didelis. Be Lietuvos 8 komandas aukščiausioje lygoje turi Azerbaidžanas ir Latvija. Tik, skirtingai nei Lietuvoje, abiejose šiose šalyse žaidžiami tik keturi ratai. Gerokai daugiau yra tų, kurie renkasi 10 ar 12 klubų čempionatą ir įvairius jo subvariantus.
10 komandų čempionatą organizuoja vienuolika valstybių. Tradiciškai žaidžiami keturi ratai (Albanija, Austrija, Estija, Kroatija, Gruzija, Makedonija, Juodkalnija, Slovėnija ir Šveicarija). Mažiau žaidžiama tik Fareruose (trys ratai) ir Moldovoje (du ratai; tiesa, ten keičiama sistema).
12 komandų čempionatus organizuoja dvylika valsybių. Šešios renkasi trijų ratų subvariantą (Suomija, Vengrija, Airija, Kazachstanas, Kosovas, Slovakija), o Islandijoje žaidžia du ratus. Dar penkios šalys turi originalesnius sprendimus. Škotija ir Š.Airija žaidžia tris ratus, o po to dalija komandas į grupes po 6, kur jos sužaidžia dar po ratą. Bosnija ir Hercegovina, Ukraina ir Velsas taiko panašią sistemą, tačiau komandas išskiria po dviejų ratų ir šešetukams organizuoja dar du ratus.
Būtent pastarasis variantas galėtų būti tinkamas ir Lietuvai. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad sezono finiše dėl medalių besivaržančios komandos kovotų tik tarpusavyje ir neturėtų vadinamųjų “pereinamųjų” rungtynių, kai nugalėtojas žinomas ir neaiškus tik įvarčių skirtumas. Antra, pusiau profesionalios komandos ir jų gerbėjai antroje sezono pusėje turėtų daugiau dvikovų, kuriose susidurtų su panašaus pajėgumo oponentais ir galėtų kovoti dėl pergalės. Šis variantas akivaizdžiai geresnis nei 10 komandų čempionatas. Jei sąlyginai turime 6 pajėgesnes ir 4 silpnesnes komandas, tai žaidžiant keturis ratus stipresniesiems tenka net 16 dvikovų, kur varžovas greičiausiai neprivers išsijuosus plušėti, o namie į tokią akistatą nepriviliosi žiūrovų. Dvylikai komandų žaidžiant du ratus tokių rungtynių lieka tik 12 – t.y., po kartą namie ir išvykoje.
Galima būtų paminėti ir dar vieną svarbų aspektą. Tai A lygoje drastiškai mažėjantis Lietuvos futbolininkų skaičius. 2017 metais A lygos klubuose lietuviai žaidė nuo 65,3 (Jonava) iki 22,6 (Utenis) procentų laiko. I lygoje šie skaičiai svyravo nuo 100 (Banga) iki 56,4 (Dainava) procentų. Liekant su 8 komandomis A lygoje ir nemažinant įtampos greitai klubai gali likti tik su minimaliu privalomu skaičiumi klube užauginto jaunimo.

Ir pabaigai dar viena, bet labai svarbi mintis. Net jei sprendimų priėmėjai nutartų, jog iš tikrųjų šis variantas (ar kuris kitas) yra optimalesnis Lietuvos sąlygomis, sprendimas neturėtų būti priimamas ir taikomas čia ir dabar. Jį reiktų išdiskutuoti, įvertinti, patį sprendimą priimti prieš 2018 metų sezono pradžią, įtraukti į varžybų nuostatus, o pradėti taikyti ne anksčiau nei 2019 metais. Lietuvos futbole turime daugybę pavyzdžių, kai arklius keisdavome brastoje, o vėliau stebėdavomės, kodėl čia taip nenusisekė visa kelionė.


Pasidalinkite
  • 145
  •  
  •  
  •  
    145
    Shares

One Comment

  1. renas
    2017-12-07
    Reply

    Jei a lygoje zaistu 12, kas bezaistu I lygoje.
    As uz komandu skaiciaus I lygoje mazinima. manau turetu buti 10 ir 10. tokie klubai Silute, Tauras nekonkurencingi. II lygoje taip pat turetu zaisti 10 nedalinant i regionus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *