Naujo sezono belaukiant

Pasidalinkite
  •  
  •  
  •  
  •  

Skaičiuojam paskutines dienas iki oficialaus 2013 metų Lietuvos futbolo sezono starto. Jau šį šeštadienį dvi pajėgiausios Lietuvos futbolo komandos susikaus dėl pirmojo sezono trofėjaus. Būtent Supertaurės rungtynių perkėlimą į pavasarį reiktų vertinti kaip vieną teisingų pakeitimų organizuojant futbolo sistemą Lietuvoje. Kadangi nuo praėjusio sezono pabaigos nebesu vieno klubo atstovu spaudai, tai leisiu sau pažvelgti ir į kai kuriuos kitus pasikeitimus (arba nepasikeitimus) Lietuvos futbole.

Tradicinė metų pradžios sumaištis
Tikriausiai reikia nemenko stebuklo, kad Lietuvoje likus mėnesiui ar porai iki sezono pradžios vis dar nebūtų kankinamasi ties klausimais – kas ir kurioje lygoje dalyvaus. Šiemet vėl atgijo prieš kurį laiką nutrūkusi tradicija – “laimėjau I lygą, bet į A lygą neisiu”. Kadaise tai buvo populiari “Alyčio” pozicija, kurią dviems metams buvo nutraukę Kauno FBK ir Vilniaus REO, o dabar atgaivino Jonavos “Lietava”. Papildomą intrigą sukūrė ir Pakruojo “Kruoja”, kuri gana ilgai sprendė vos ne hamletišką “būti ar nebūti” dilemą.
Bėda ta, kad tie, kas struktūruoja visą Lietuvos futbolo sistemą, prieš keletą metų bandė paspartinti savo vizijos apie 12+12 komandų A ir I lygoje įgyvendinimą, kai realiai patys klubai iki to dar nebuvo priaugę. Dirbtinai “priauginom”, įspūdingų rezultatų prisižiūrėjom, patys iš savęs pasijuokėm ir vėl grįžom prie suskilusios geldos. Jei žiūrėsim atgalios, tai nuo 1999 iki 2010 metų A lygos dalyvių skaičius svyruodavo tarp 8 ir 10 klubų (ir dar reikia nepamiršti, jog įvairiais metais 2-3 klubai paprastai buvo “maitinami” iš vienos kišenės). Tai galbūt optimalus skaičius Lietuvai ir yra 8 arba 10 (pavyzdžiui, netgi turtingesnės ir gausesniu futbolo klubų skaičiumi pasigirti galinčios Austrija ir Šveicarija savo aukščiausiose lygose turi po 10 klubų). O apie A lygos plėtrą galima būtų svarstyti tada, kai turėsim konkurencingą I lygą (o to pagrindus jau beveik turėjome 2008 metais).Beje, LFF nutarė nebeapgaudinėti nei savęs nei kitų. Jei anksčiau nuostatuose būdavo toks sakinys – “A lygos čempionate paskutinę vietą užėmusi Komanda iškrenta į LFF I lygą” (2012 metų nuostatų 39 punktas) – tai šiemet jau atsirado ir išlyga – “LFF A lygos čempionate paskutinę vietą užėmusi Komanda praranda teisę kitą sezoną žaisti LFF A lygos čempionate ir iškrenta į LFF I lygą, nebent LFF Vykdomasis komitetas nuspręstų kitaip, atsižvelgdamas į kitą sezoną LFF A lygos čempionate pageidaujančių dalyvauti Komandų skaičių” (2013 metų nuostatų 46 punktas).
Dukterinės komandos I lygoje
Lietuvoje nesiseka sustyguoti ne tik A lygos, bet ir I lygos. Artėjant žiemai skelbiama apie gausų būrį pretendentų į antrąją pakopą, o žiemai baigiantis tenka praktiškai “tempti už ausų” tuos, kas taip ir neatliko namų darbų. Šiemet LFF ryžosi gana drastiškai permainai – leido I lygoje rungtyniauti A lygos klubų dukterinėms komandoms (2013 metų nuostatų 58 punktas). Vieną tokią komandą žemesnėje pakopoje turės Vilniaus “Žalgiris”, o dar vieną ne pirmus metus I lygoje rungtyniaujanti klubą “šefuos” kitas A lygos klubas (bent jau kol kas neteko matyt oficialios informacijos apie tokį “bendradarbiavimą”). Iš dalies tai galima vertinti ir kaip grįžimą prie iki 2007 metų sezono egzistavusios sistemos, kai A lygos dubleriai rungtyniavo ne atskiroje dublerių lygoje, o I ir II lygose. Pavyzdžiui, 2006 metais I lygoje 7 iš 18 dalyvių buvo A lygos klubų dubleriai, o dar bent dvi komandos galėjo būti įvardytos kaip dukterinės.
Nors anksčiau pats buvau uolus dublerių lygos atskyrimo nuo I lygos šalininkas, dabar būčiau linkęs svarstyti sugrįžimą prie anksčiau egzistavusios sistemos. Realiai tiek I lygoje nepavyksta suburti bent jau panašaus pajėgumo dešimties ekipų, tiek dublerių lygoje turime gerokai savo lygiu besiskiriančias komandas. Jei leistume klubams pasirinkti, kur jie norėtų savo dublerius išbandyti – I ar II lygose – o pačiai dublerių ekipai taikytume modifikuotą “olimpinės komandos principą”, kai rungtyniauja, pavyzdžiui, 21 metų ir jaunesni žaidėjai plius trys futbolininkai be amžiaus apribojimų, gal nušautume iškart du zuikius – ir I lygos dalyvių būtų daugiau, ir pačios lygos meistriškumas gerokai išaugtų. Galiausiai ir kai kurių klubų vaikų nekankintume dvikovomis su prie dviženklio skirtumo artėjančiais rezultatais.
Transferų periodų pokyčiai
Vienas svarbių pokyčių, kurį berods visa apie futbolą rašanti žiniasklaida ignoravo (ir net LFF savo informaciniuose pranešimuose tai nutylėjo) – perėjimo “langų” laiko pasikeitimas. Jei ankstesniais metais ikisezoninis “langas” užsidarydavo kovo pradžioje (2012 metais – kovo 9 d., 2011 metais – kovo 12 d., nors iš užsienio klubų atvykstančius žaidėjus buvo galima registruoti tik iki vasario pabaigos), tai dabar perėjimų “langas” užsidarys tik kovo 31 dieną (visiems žaidėjams). Paankstintas ir vidurio sezono “langas”: dabar jis atsiveria birželio 24 dieną, o užsiveria – liepos 24 dieną (anksčiau buvo 06 29 – 07 29). Pastarojo paankstinimas tikriausiai pravers Europos lygos pirmajame kvalifikaciniame etape dalyvaujantiems klubams, nes ankstesnis laikotarpis praktiškai užkirsdavo kelią sudėties papildymui – paraišką reikdavo pateikti anksčiau nei atsiverdavo mūsų perėjimų “langas”.
Šiek tiek sumaišties gali sukelti ikisezoninio “lango” pokyčiai. Komandos praktiškai net pasibaigus ketvirtam turui dar turės galimybę papildyti sudėtis naujais žaidėjais. Gal netgi sulauksime to, ką dažnai patiria Anglijos futbolo gerbėjai. Pavyzdžiui, 2011-2012 metų sezono antrame ture (2011 rugpjūčio 20 d.) Samir Nasri dar vilkėjo “Arsenal” marškinėliais, o trečiame (rugpjūčio 28 d.) jau išbėgo į aikštę “Manchester City” sudėtyje.
Tiesa, net ir griežtai nustatytos “langų” datos ne kliūtis LFF savaip interpretuoti FIFA nustatytą transferų tvarką. Pavyzdžiui, 2012 metų sezone bent vienas futbolininkas A lygoje rungtyniavo neturėdamas tinkamai patvirtinto perėjimo iš užsienio klubo. Ir tai gal net turėjo įtaką prizininkų trejeto išsidėstymui.
Taurės turnyro permainos
LFF džiugiai pranešė apie du Taurės turnyro pasikeitimus – žemesnės lygos komandos turės aikštės pranašumą ir nuo ketvirtfinalio bus žaidžiamos dvejos rungtynės. Jei pirmasis pakeitimas toms žemesnių lygų komandoms suteiks tam tikrą pranašumą, tai antrasis pakeitimas praktiškai pasmerks bet kurį žemesnės lygos klubą, prasibrovusį iki ketvirtfinalio ir “užšokusį” ant A lygos klubo. Galima diskutuoti, tačiau tendencija yra tokia, kad vieneriose rungtynėse stebuklas gali įvykti, bet žaidžiant dvejas stebuklo tikimybė gerokai sumažėja.
Kadangi apie Taurės turnyrą jau esu rašęs, tai esminės dabartinio formato blogybės – skilimo į du sezonus – plačiau neaptarinėsiu. Manau, kad kur kas įdomesnis sprendimas būtų kaip tik sumažinti pusfinalio rungtynių skaičių iki vienerių, o patį turnyrą “sutalpinti” į tą patį sezoną kaip ir lygos varžybos. Tam netgi būtų galima išnaudoti vasaros pertrauką, kuri šiemet išsitęs neįtikėtinai ilgai. Pertrauka iš esmės orientuota į tuos keturis klubus, kurie dalyvauja euroturnyruose. Kodėl likusiems A lygos klubams nepradėti dalyvauti Taurės turnyre jau liepos mėnesį? Pavyzdžiui, liepos 13-14 dienomis išsiaiškinę 12 klubų, patenkančių į Taurės aštuntfinalį, prie jų vėliau tik prijungiam tuos keturis euroturnyrų dalyvius. Ir sužaidžiam dar keturis etapus (po vienerias rungtynes) – aštuntfinalį, ketvirtfinalį, pusfinalį ir finalą, kuris galėtų vainikuoti visą sezoną.
Vietoj epilogo
Paminėjau čia tik tuos pokyčius, kurie man atrodė verčiausi dėmesio. Kai kurie pasikeitimai (arba nepasikeitimai) liko užribyje. Pavyzdžiui, kiekvienais metais klubų diskusijas keliantys legionierių skaičiaus apribojimai. Ar tai, kad aikštėje vienu metu gali žaisti ne daugiau kaip penki žaidėjai užsieniečiai padeda mūsų futbolo plėtrai, ar atvirkščiai – ją lėtina. Bet gal tai palikim kitiems įrašams.


Pasidalinkite
  •  
  •  
  •  
  •  

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *