Į paskutinį praėjusių metų mėnesį mūsų futbole nutariau pažiūrėti kiek netradiciškai – ne kaip į keletą tarpusavyje menkai susijusių įvykių, bet kaip į veiksmų, kurių kiekvienas gali būti tiesiogiai susietas su sausio mėnesį vyksiančiais LFF prezidento rinkimais, seką. Kitaip tariant, bandysiu padaryti tai, dėl ko dažnai kritikuoju kitus – beveik nuausiu sąmokslo teoriją, kad viskas, kas vyko gruodžio mėnesį, iš esmės tik didino dabartinės LFF valdžios galimybes išlaikyti Lietuvos futbolo vairą savo rankose. Kai kurie veiksmai akivaizdžiai buvo LFF nuosekliai suplanuoti, kai kada patys oponentai suteikdavo puikių galimybių rezultatyvioms kontratakoms. Tad chronologiškai dar kartą pražygiuokime gruodžio mėnesio keliu.
Gruodžio 3 diena (I). LFF Vykdomasis komitetas sustabdė Tauragės apskrities futbolo federacijos (TAFF) narystę LFF. Šiuo sprendimu buvo iškart “nušauti du zuikiai” – viešai parodoma, kad į futbolą neįsileidžiami neaiškios reputacijos asmenys (naujai iškeptas TAFF prezidentas Arūnas Pukelis į tokių ratą papuola ir dėl savo ankstesnės veiklos, ir dėl vykstančio teismo proceso), ir tuo pat metu apsunkinamas kelias opozicijai (TAFF negalėjo kelti kandidatų į prezidentus ir tikriausiai negalės balsuoti per konferenciją).
Gruodžio 3 diena (II). 2015 metų sezono uždarymas pradedamas dabartinio LFF prezidento Juliaus Kvedaro vieša išpažintimi. Ar esate anksčiau girdėję tokią ilgą J.Kvedaro kalbą (apie 13 minučių)? Tikriausiai turėjo atsirasti vienas kitas, kuris išspaudė ašarą ir tyliai pasakė: jis toks pat paprastas “bachūras” kaip ir mes.
Be to, sezono uždaryme buvo atiduota duoklė keturiems karjerą futbole baigusiems Lietuvos rinktinės futbolininkams. Tarsi nesutarimų su jais (ypač, D.Šemberu ir T.Danilevičiumi) ir nebuvę.
Gruodžio 7 diena. Spaudos konferencijoje paskelbiama, kad nuo kito sezono A lygos vairą į savo rankas turėtų perimti šviežiai įsteigta A lygos klubų asociacija, kurios prezidentu gruodžio 3 dieną išrinktas Deividas Šemberas, o direktoriumi – šiuolaikinės Lietuvos sporto žiniasklaidos “magnatas” Rimvydas Čekavičius.
Ką iš to laimėjo dabartinė LFF valdžia? Užsidėjo riebų pliusą už tai, kad suteikė galimybę stipriausios futbolo lygos laivą vairuoti patiems klubams. Įdomiausia, kad tai pliusas avansu, nes pačioje spaudos konferencijoje paaiškėjo, kad tik ateityje “bus pokalbiai, derybos, kurias funkcijas pasilieka LFF, o kurias perima pati lyga”. Visa tai pasakė LFF generalinis direktorius (ir kaip vėliau paaiškėjo, pagrindinis pretendentas į prezidentus) Edvinas Eimontas, sėdėjęs greta naujųjų lygos vadovų.
Gruodžio 9 diena. Spaudos konferenciją “Nusikalstama Lietuvos futbolui LFF veikla” surengė R.Karpavičius, V.Ivanauskas, A.Šuika, Č.Okinčic ir L.Kasčiūnas, save įvardiję Futbolo sąjūdžiu. Taip jie tapo pagrindiniu LFF taikiniu. Viešųjų ryšių požiūriu LFF žengė įspūdingą žingsnį – savo interneto svetainėje patalpino nuorodą į oponentų spaudos konferenciją. Taip iškart perduodamos dvi žinios: (a) mes demokratiški ir nebijome kritikos; (b) atidžiau pasižiūrėkite, kas tie kritikai. Antroji žinia iškart pakartojama per kitus informavimo kanalus: pasišaipoma iš V.Ivanausko ir primenama R.Karpavičiaus biografija, kurioje tamsių dėmių daugiau nei daugybę kartų linksniuoto J.Kvedaro.
Gruodžio 10 diena. Lrytas.lt įspūdinga antrašte “demaskavo” Raimondą Karpavičių: Futbolo gelbėtojo sūnus – narkotikų baronu pramintas bėglys. Tekste užsiminta ne tik apie sūnaus paklydimus, bet ir apie tai, kad R.Karpavičius ir A.Pukelis dirba ranka rankon. Kito to paties žiniasklaidos kanalo teksto pavadinimas: Prieš J.Kvedarą – klegantys anarchistai, bet dar ne rimti kariai. Tikriausiai tai tik atsitiktinumas, kad viena žiniasklaidos grupė siuntė tokias žinias, kai kitos elgėsi kur kas santūriau?
Gruodžio 15 diena. LFF kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama “pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Raimondo Karpavičiaus viešai paskelbtų teiginių apie galimai padarytas nusikalstamas veikas prieš futbolo bendruomenės atstovus bei nustatyti jas vykdžiusius asmenis”. Pranešime LFF dar akcentuoja, kad tokiomis kalbomis daroma žala ne tik federacijai ir jos vadovams, bet “ir visos šalies futbolo reputacijai”.
Gruodžio 16 diena. LFF operatyviai sureagavo į Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos siūlymą stabdyti LFF finansavimą valstybės lėšomis. Taip liberalai netiesiogiai įteikė dovaną dabartinei federacijos valdžiai – ji gavo puikią galimybę pasakyti, kad valstybės indėlis į futbolą yra greičiau simbolinis nei realus (148 tūkst. Eurų), o pati šalies valdžia menkai rūpinasi Seimo patvirtintos sporto plėtros strategijos įgyvendinimu. Nepraleido ir progos priminti, kad didžiausia pastarojo meto sporto piktžaizdė yra lažybos, kurioms tas pats parlamentas jau keli metai nepastato rimtų užkardų.
Gruodžio 17 diena (I). Rytas LFF prasidėjo nemalonumais – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai atliko kratas LFF būstinėje ir J.Kvedaro dukters namuose.
LFF ir šioje situacijoje parodė, kad yra nepėsčia: pareiškė, kad visada bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis, ir J.Kvedaro lūpomis išsakė abejones, ar FNTT veiksmai nėra sietini su TAFF norėjusiu vadovauti A.Pukeliu bei federacijai oponuojančiu Futbolo sąjūdžiu.
Gruodžio 17 diena (II). Tai, kas galbūt ne vienam prasprūdo pro akis – tą pačią kratų dieną “Kauno diena” paskelbė interviu su A.Pukelio iš kėdės išstumtu ilgamečiu TAFF vadovu S.Jukna. Tauragiškis nepagailėjo gerų žodžių LFF bei atskleidė naujo TAFF prezidento rinkimų detales. Įdomu, ar atsitiktinai LFF poziciją ginantys tekstai atsiranda būtent Diena Media News (DMN) žiniasklaidos kanaluose? Jei vienas ankstesnių tekstų buvo su PR ženklu, tai šįkart tokio ženklo nebuvo.
Gruodžio 17 diena (III). Įvykių kupinos dienos vakare paaiškėjo, kad LFF yra subūrusi naują darinį – Trenerių tarybą, kuriai skirta užduotis vertinti kandidatus į rinktinės trenerius. Priekabūs pasakytų, kad negausiame tarybos narių būryje vien tik tie, kurie aktyviai nekritikavo LFF. Visgi ir vėl federacija įsirašė pliusą į gerųjų darbų sąrašą – iniciatyva renkant rinktinės trenerį buvo perduota ne oficialias pozicijas LFF struktūrose užimantiems žmonėms, o žilagalviams treneriams.
Gruodžio 18 diena (I). Susirinkęs LFF Vykdomasis komitetas pranešė dvi žinias. Pirmoji, kuri buvo visų ir visaip ištrimituota – Julius Kvedaras nusprendė nebekandidatuoti į LFF prezidentus. Antroji, kuri atgarsio sulaukė tik tarp tų, kurie žino prezidento rinkimo procedūras – Konferencija, kurioje bus renkamas naujas prezidentas, įvyks jau 2016 metų sausio 20 dieną. T.y., gerokai anksčiau nei buvo galima spėti, atsižvelgiant į ankstesnių metų praktiką. Ką tai reiškia potencialiems kandidatams į prezidentus, jau rašiau.
Tiesa, šioks toks disonansas nutiko. E.Eimontas, pristatydamas Vykdomojo komiteto sprendimą dėl Konferencijos datos, pasakė, kad federacijos nariai informaciją apie rinkimus gavo jau anksčiau (žr. video 5:16-5:20), tačiau dar prieš savaitę Panevėžio apskrities futbolo federacijai vadovaujantis V.Baltušnikas tvirtino, kad “apie rinkimus dar iš viso niekas nekalba”.
Gruodžio 18 diena (II). Vykdomasis komitetas, išvakarėse gavęs Trenerių tarybos pasiūlymą, vienu ypu patvirtino Edgarą Jankauską kandidatu į Lietuvos rinktinės trenerius ir įpareigojo LFF administraciją suderinti sutarties sąlygas. Taip LFF užsidėjo labai riebų pliusą – rinktinę patikėjo jaunam ir tiek tarp gerbėjų, tiek tarp futbolininkų populiariam treneriui. Beje, būtinybės išrinkti ir paskelbti rinktinės trenerį būtent gruodžio mėnesį nebuvo, nes pirmosios rinktinės draugiškos rungtynės numatytos tik gegužės pabaigoje (galbūt kovo pabaigoje, jei pavyks rasti varžovą).
Gruodžio 21 diena. LFF paskelbė, kad pretendentai į LFF prezidentus savo paraiškas ramiai galės pristatyti iki pat gruodžio 31 dienos 15:30 arba iki pat paskutinės 2015 metų minutės išsiųsti paštu. Taip dar kartą LFF valdžia parodė, kad yra atvira ir demokratiška. Perdėm įtarūs pasakytų, kad čia ne tiek demokratijos požymis, kiek demonstravimas, kad, skirtingai nei 2012 metais, visiškai nebijoma galimos opozicijos.
Gruodžio 23 diena. LFF dar kartą smogė pagrindiniams oponentams – J.Kvedaras paskelbė atvirą laišką. Jame akcentuotos silpnosios pagrindinio oponento vietos (R.Karpavičiaus kriminalinė praeitis, sąsajos su A.Pukeliu) bei pakartota mintis apie užsakomąjį FNTT tyrimą, primenant, kad šiai tarnybai vadovaujantis pareigūnas turi savo pravardę šešėliniame pasaulyje (apie tai plačiau žr. čia).
Atspėkite, kam teko garbė (ir, tikėtina, atlygis) paskelbti LFF prezidento laišką. Tikriausiai nebuvo sunku. Laiškas buvo atspausdintas “Lietuvos ryto” dienraštyje, paskelbtas lrytas.lt svetainėje ir DMN valdomoje “Kauno dienoje” (su PR ženkliuku).
Atrodo, kad opozicijai toks LFF “įžūlumas” buvo netikėtas, nes atsakas buvo silpnas ir nelabai vykęs.
Gruodžio 29 diena. Vilniaus regiono futbolo sąjunga pirmoji viešai įvardijo savo pasirinkimą – LFF prezidento rinkimuose iškėlė Beną Renatą Baltusį.
Tai, kad į šį varžovą LFF valdžia net nesureagavo, tiksliausiai parodo jo galimybes sausio 20 dienos rinkimuose.
Gruodžio 30 diena. Futbolo bendruomenę pasiekė iškart dvi žinios. Pirmoji žinia atskriejo iš Klaipėdos: Klaipėdos apskrities futbolo federacija kandidatu į LFF prezidentus pasiūlė Raimondą Karpavičių. Įdomu, kad prieš kurį laiką jos prezidentas R.Jonaitis dar nebuvo toks tikras, kad klaipėdiečiai kels R.Karpavičiaus kandidatūrą. Bet kažkas ėmė ir pasikeitė per keliolika dienų. Kaip paklaustų V.Landsbergis: kas galėtų paneigti, kad klaipėdiečiai opozicijos atstovą iškėlė vien tik tam, kad vėliau niekas negalėtų kalbėti apie tai, kad nebuvo suteikta galimybės stoti į kovą su LFF valdžia? Iš tikrųjų tik sausio 20 dieną pamatysime, kiek klaipėdiečių pasirinkimas yra nuoširdus. Ar būtų labai netikėta, jei jie balsuotų ne už savo iškeltą kandidatą?
Antroji žinia atkeliavo iš Telšių apskrities futbolo federacijos. Jos prezidentas L.Dunauskas patvirtino, kad telšiškiai kandidatu į prezidentus iškėlė E.Eimontą. Pati žinia apie dabartinio LFF generalinio direktoriaus kandidatavimą nebuvo didelė naujiena, tačiau tai, kad jį iškelė viena iš apskričių futbolo federacijų, yra ir aiškus signalas oponentams apie iki minimumo sumažėjusias jų galimybes.
Summa summarum. Jei LFF prezidentą rinktų futbolo gerbėjai, tai visi tie veiksmai, kuriuos išvardijau, neturėtų įtakos jų pasirinkimui ir dabartinė LFF valdžia būtų tiesiog nušluota. Tačiau LFF skelbiamų pranešimų ir vykdomų veiksmų adresatas yra kitas – tie 80 (arba 75, jei TAFF liks užribyje) žmonių, kurie sausio 20 dieną rinks prezidentą. O jiems ne tik gruodį, bet ir kiek anksčiau buvo pasiųsta gausybė signalų, kuriuose ta pati žinia: mes keičiamės (sutartis su A.Skarbaliumi, daugiau galių A lygos klubams, rinktinės treneris E.Jankauskas), mes kalbamės su treneriais ir paisome jų nuomonės (Trenerių taryba), mes kovojame su lažybomis (Klaipėdos granito pašalinimas), mes nebijome kritikos, o mūsų oponentai yra tokie, kurie ir bagažinėje gali pavežioti.
Jei likę federacijos nariai paskutinę akimirką neiškėlė nieko netikėtai įspūdingo (geriausiu atveju viską sužinosime sausio 4 dieną), tai dar ketverius metus plauksime tuo pačiu laivu su ta pačia įgula, tik kapitonas rišliau kalbės. Kaip sakė būsimasis LFF prezidentas, rinkimams reikia būti pasiruošus visada, o ne tik bandyti iššokti per rinkiminį laikotarpį. Nes per šį laikotarpį kamuolį valdo LFF, o neturint kamuolio įvarčiai nėra įmušami.
Mėnesio citata:
Tikiu, kad rinkimai bus skaidrūs, ir viliuosi, kad iš federacijos narių pasiūlytų kandidatų bus išrinktas geriausias.
O kad mums visiems tokį tikėjimą, kokį turi Julius Kvedaras.
