Spalio 30 dieną Lietuvos futbolo padangę sudrebino žinia apie “Klaipėdos granito” pašalinimą iš A lygos. Šis LFF Drausmės komiteto sprendimas labai svarbus. Gal net svarbiausias iš visų kada nors Drausmės komiteto priimtų sprendimų. Juo į lažybų liūną įbridusiems klubams ir futbolininkams siunčiama pakankamai aiški ir grėsminga žinia. Visgi šįkart ne liaupsinsime Drausmės komiteto sprendimą, o pirštais pabaksnosime į akivaizdžias LFF komunikacijos “įgriuvas”.
Pirmiausia atlikime paprastą veiksmą – įdėmiai perskaitykime LFF interneto svetainėje paskelbtą pranešimą ir tvarkingai išrikiuokime jame užfiksuotus faktus.
Pranešime (žr. paveikslą) galime identifikuoti tris atskirus Drausmės komiteto sprendimus dėl trijų skirtingų rungtynių, kuriose dalyvavo “Klaipėdos granitas”.
Chronologiškai šie įvykiai rikiuojasi taip: pirma (mėlyna spalva), 2015-06-21 rungtynės “Klaipėdos granitas” – “Stumbras” ir 2015-09-22 Drausmės komiteto sprendimas diskvalifikuoti R.Borusą, T.Simaitį ir R.Urbelį; antra (žalia spalva), 2015-06-30 rungtynės “Spyris” – “Klaipėdos granitas” ir 2015-10-02 Drausmės komiteto sprendimas diskvalifikuoti R.Borusą, E.Potapovą, R.Urbelį, D.Šiškiną ir T.Vitukyną; trečia (raudona spalva) 2015-10-04 rungtynės “Klaipėdos granitas” – “Atlantas” ir 2015-10-28 Drausmės komiteto sprendimas diskvalifkuoti D.Šiškiną, E.Potapovą, R.Borusą, T.Norbutą ir T.Kozubajevą.
Pirmasis klausimas, kuris kyla perskaičius šią informaciją, nėra susijęs su komunikavimo įgriuvomis. Greičiau su keistais sprendimų priėmimo tempais. Kodėl tiek ilgai buvo priiminėjami sprendimai dėl primųjų dviejų įtarimų sukėlusių rungtynių? Abiem atvejais – po tris mėnesius, nors paskutiniam sprendimui prireikė tik 24 dienų. Čia galima prisiminti ir šį sezoną nagrinėtus “Kruojos” atvejus. Ten sprendimai taip pat buvo priimami gerokai greičiau.
Skiriasi ir tai, kaip apie “Kruojos” ir “Klaipėdos granito” atvejus buvo informuojama visuomenė. Iš tikrųjų klaipėdiečių atveju visuomenė apie visus tris Drausmės komiteto sprendimus sužinojo tik priėmus paskutinįjį. Kovojanti su sutartomis rungtynėmis LFF įsigudrino nepagarsinti visiems apie savo žingsnius toje kovoje. O gal, jei būtų aiškiai informuojama apie pirmuosius du sprendimus, tai nebūtų reikėję priimti ir trečiojo? Nes, pavyzdžiui, R.Boruso pavardė minima ir vienu, ir kitu atveju.
Kadangi nebuvo viešai skelbiama apie priimtus sprendimus, tai, atitinkamai, nežinome ir apie “Klaipėdos granito” bei futbolininkų veiksmus, gavus tokius Drausmės komiteto sprendimus (manykime, kad nubaustieji gavo). Tikėtina, kad buvo teikiamos apeliacijos, nes R.Borusas žaidė po abiejų Drausmės komiteto sprendimų, R.Urbelis – po pirmojo, E.Potapovas, D.Šiškinas ir T.Vitukynas – po antrojo.
Logiška būtų manyti, kad jei priimtas pats griežčiausias trečiasis Drausmės komiteto sprendimas, tai pirmaisiais dviem atvejais apeliacijos buvo nepatenkintos. Tačiau mes apie tai iš LFF nesužinome, tad lieka tik spėlioti.
Ir galiausiai paskutinis akmuo į LFF daržą. Drausmės komitetas sprendimą priėmė spalio 28 dieną, viešai šis sprendimas paskelbtas tik spalio 30 dieną 13:49. “Klaipėdos granitas” tvirtina sprendimą pamatęs spalio 30 dienos ryte. Kaip tik tą dieną, kai “Klaipėdos granitas” turėjo keliauti į Vilnių žaisti rungtynių su “Trakais”. Visi puikiai žino, kad nubaustieji turi apeliacijos teisę (tam netgi skiriamos septynios dienos) ir kad pateikus apeliaciją Drausmės komiteto sprendimo galiojimas yra sustabdomas. Bent minimalius viešųjų ryšių gebėjimus turintis žmogus pirmiausia apie sprendimą būtų informavęs “Klaipėdos granitą”, tada sulaukęs apeliacijos ir tik po to viešai paskelbęs apie Drausmės komiteto sprendimą ir jo sustabdymą gavus apeliaciją. LFF neturėtų stebėtis, kad visą šios dienos dramą Delfi įvardijo labai taikliai: “Absurdo teatras”.
LFF komunikavimo viražai
