MF kronika: 2015 metų rugsėjis

Pasidalinkite
  •  
  •  
  •  
  •  

Atrodo, kad rugsėjis mūsų futbole nėra didelių gėrybių metas. Nebent skaičiuotume praleistus įvarčius. Šiame tekste – apie juos ir kitus nutikimus Lietuvos futbole rugsėjo mėnesį.

Diskvalifikacijų uraganas. Rugsėjo pradžioje Drausmės komitetas už garbingo žaidimo principų pažeidimus diskvalifikavo net 16 futbolininkų. Tai kol kas didžiausias savo apimtimi LFF bandymas stabdyti sutartų rungtynių virusą. Tiesa, koks galutinis to bandymo rezultatas, mes vis dar nežinome. “Šiaulių” klubas pasinaudojo savo teise skųsti sprendimą, tad dalis iš tų septynių diskvalifikuotų futbolininkų (vis dar esančių Šiauliuose ir netraumuotų) toliau rungtyniauja A lygoje. LFF visada dailiai surašo ir praneša apie savo pirmąjį sprendimą, tačiau “pamiršta” informuoti, ką nusprendė Apeliacinis komitetas. Taip, beje, buvo ir su praėjusiais metais “Šiauliams” skirta bauda po rungtynių su “Ekranu”. Galbūt tai susiję ir su tuo, kad pristinga faktų priimtam sprendimui patvirtinti ir reikia šiek tiek nusileisti: lyg ir nubaudėme, bet lyg ir neskaudžiai. Taip nutinka dėl to, kad dažniausiai pirmasis sprendimas remiasi tuo, kas pačios LFF apibūdinama itin įmantria konstrukcija “tam tikrų žaidėjų elgesys rungtynių metu sudaro prielaidas manyti”. Todėl dalis užsieniečių tikriausiai šypsosi išgirdę (jei išgirsta) apie diskvalifikaciją Lietuvoje ir labai ramiai tęsia savo karjerą užsienio klubuose.
Beje, nors abejose įtartinose “Kruojos” rungtynėse žaidė, bet į futbolo sargų akiratį nepateko T.Salamanavičius, kuriam dar prieš sezoną LFF buvo užklijavusi “susitepusio” etiketę. Tai kurį kartą futbolo sargai susimovė, ar kai pavasarį pripažino be kaltės kaltu, ar dabar?

183. Būtent tiek dienų skiria tą momentą, kai Ričardas Beniušis sėdėjo ant Lietuvos rinktinės atsarginių suolo Vemblio stadione, ir tą akimirką, kai jis žengė į aikštę Kazlų Rūdos stadione apsivilkęs I lygoje rungtyniaujančio “Šilo” marškinėlius. Buvęs Lietuvos rinktinės puolėjas gali guostis nebent tuo, kad kai kurie rinktinės žaidėjai apskritai be klubo.

Mūsų ateitis – jaunimas? U-21 rinktinės dvikovos su Slovėnija ir Serbija parodė, kad mūsų futbole negalima ne tik šia diena gyventi, bet ir puoselėti didelių ateities vilčių. Bendras dviejų susitikimų rezultatas 0:8. Tačiau iš tikrųjų dar baisesnės yra detalės – per dvejas rungtynes nei vienas Lietuvos jaunimo rinktinės smūgis nepataikė į vartų plotą. Jei su slovėnais dar galime guostis, kad keturis kartus kamuolys buvo siųstas greta vartų, o penkis kartus slovėnai smūgį blokavo, tai su serbais apskritai tik vieną kartą smūgiavome į vartų pusę. Vadovaujant A.Narbekovui mūsų U-21 rinktinė dar bandydavo žaisti futbolą (aišku, pavykdavo nedažnai), atėjus A.Vingiliui liovėsi ir bandyti.

Kai nesinori žaisti. II lygoje rungtyniaujantys “Druskininkai” nusprendė, kad nėra reikalo žaisti rugsėjo 22 dieną turėjusių vykti Taurės ketvirtojo etapo rungtynių ir motyvavo savo sprendimą tuo, kad dėl gausybės traumuotų futbolininkų nesurenka sudėties. Įdomiausia, kad nei rugsėjo 18 dieną, nei rugsėjo 28 dieną žaidėjų stygius nesutrukdė “Druskininkams” žaisti II lygos rungtynių. Beje, abejose rungtynėse pasiektos pergalės. Neblogas pasiekimas su “traumuotais” futbolininkais.

Mėnesio citata:

Mes žaidžiam dėl savęs.

Arvydo Novikovo frazė (žr. įrašą, frazė – 1:20) po išvargtos pergalės prieš San Mariną tarsi ir atsako, kodėl tokie mūsų rinktinės rezultatai. Gal kitaip būtų, jei žaistų “vardan tos Lietuvos”.


Pasidalinkite
  •  
  •  
  •  
  •  

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *