Pasaulį seną išardysim

Kad ne tie ir ne taip vadovauja Lietuvos futbolo federacijai (LFF) yra sena kaip futbolas, daugybę metų ir daugybę kartų įvairiose lūpose ir įvairiomis progomis skambėjusi mintis.
Pastaruoju metu ji skamba dar dažniau, nes socialinių tinklų įsiveržimas į mūsų gyvenimą dar padidino tos minties sklidimo greitį ir pasiekiamų galvų skaičių. Ir tuo pačiu sujaukė pačių minties skelbėjų galvas iki tokio lygio, kad skelbiama apie tai, jog “turi ateiti pačių aukščiausių institucijų nesutepti (!) pareigūnai ir pasakyti: ačiū, Juliau. Viso gero, Juliau“. Negi Dalios, Loretos ar Algirdo žodis skamba taip įtaigiai, kad Juliui nieko kito neliks?

Kodėl Prezidentė, Seimas ir Ministras Pirmininkas neišgelbės mūsų futbolo

LFF yra asociacija. Asociacijų įstatymo antrame straipsnyje nustatyta, kad bet kurios asociacijos tikslas yra “koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus”. Taigi, kaip ir bet kurios kitos asociacijos atveju, kas ir kaip turėtų vadovauti asociacijai ar atstovauti jos narių interesus, sprendžia asociacijos nariai. Ir jokia politinė institucija ar “aukščiausių institucijų nesutepti pareigūnai” negali savo sprendimais kištis į asociacijos valdymą. Šioje vietoje visiškai nesvarbu, ar kalbame apie LFF, ar apie Lietuvos pensininkų sąjungą “Bočiai”. Vienintelė galimybė daryti įtaką asociacijos veiklai – teismo keliu, jei asociacija pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus. Galime piktintis kiek norime, bet toks yra demokratijos principas – valdžios institucijos negali kištis į nevyriausybinių organizacijų (o tokios yra asociacijos) veiklą.
Žodžiu, jei norima daryti revoliuciją (beje, dažnai pastarąją savaitę skambantis terminas), tai ji turi būti daroma pačios organizacijos viduje ir pačios organizacijos narių rankomis. Tiesa, tai būtų sunki misija.

Kodėl LFF yra keista ir įtartina struktūra

Nesu futbolo federacijų (asociacijų) žinovas, bet bent jau didžiųjų Europos futbolo federacijų pagrindinis vienetas yra futbolo klubas. Dažniausiai futbolo klubai ne tiesiogiai yra nacionalinės futbolo federacijos nariais, bet per įvairius teritorinius darinius. Pavyzdžiui, LFF taip mėgstamos Vokietijos nacionalinę federaciją (Deutsche Fußball-Bund) sudaro 5 regioninės ir 21 žemių asociacijos bei “Die Liga – Fußballverband”, kuri vienija profesionalius klubus, žaidžiančius dviejose aukščiausiose lygose. Žemių asociacijos vienija smulkesnius teritorinius vienetus, kol galiausiai viskas atsiremia į futbolo klubus. T.y., iš esmės sprendimus priima futbolo klubai ir jų nariai.
LFF tik iš dalies primena tokio tipo nacionalinę federaciją. Taip, mūsų federacija taip pat vienija klubus per teritorines asociacijas. Kiekvienoje apskrityje veikia apskrities futbolo federacija, kurios nariais yra futbolo klubai. Tačiau greta šių 10 LFF narių narystę turi ir “keistesni” dariniai: Lietuvos futbolo teisėjų asociacija, Masinio futbolo asociacija, Lietuvos moterų futbolo asociacija, Lietuvos salės futbolo asociacija, Futbolo techninio vystymo asociacija, Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacija.
Natūralus klausimas būtų: o kas čia per velnias? Logiškai galvojant, tiek masiniu, tiek moterų, tiek salės, tiek vaikų ir jaunių futbolu turėtų rūpintis tie patys futbolo klubai, kurie LFF nariais gali tapti per narystę apskričių federacijose. Tai ką tos asociacijos vienija? Dar įdomiau, ką vienija Futbolo techninio vystymo asociacija?
“Linksmoji” dalis, kad visų šių šešių asociacijų prezidentai sudaro vieną pagridinių LFF institucijų – Vykdomąjį komitetą. Tuo tarpu futbolo klubus vienijančios apskričių federacijos į Vykdomąjį komitetą taip pat deleguoja šešis narius (tryliktuoju tampa LFF prezidentas). Galima sakyti, kad pagrindinė futbolo ląstelė – klubai nustumiami į antrą planą, nes, kaip ir G.Orwelo kiaulių ūkyje, yra lygesnių už lygius.

Kodėl dabar nematyti pasikeitimo galimybės

Vienas futbolo apžvalgininkas garsiai paskelbė: “prie Baltijos krantų bręstanti futbolo revoliucija“. Tikriausiai ne apie Lietuvą kalbėjo, nes kol kas LFF nematyti jokių pokyčių galimybių. Situaciją gana tiksliai apibūdino N.Kesminas: “Gali kažką pasakyti ponas A.Liubinskas, V.Ivanauskas ar dar kažkas, bet opozicijos branduolio mes neturime ir kol kas nepanašu, kad galėtume tokį turėti“.
LFF prezidentas renkamas ketveriems metams. Rinkimai vyks mažiau nei po metų – 2016 metų kovo mėnesį. Ar mes matome žmogų, kuris būtų alternatyva dabartiniam prezidentui (ar jo palaikomam asmeniui, jei garsusis Julius nuspręs trauktis iš aktyvaus vadovavimo LFF)? Ne, nes jei toks būtų, tai jis jau dabar turėtų važinėti per apskričių federacijas ir kalbėtis su jas sudarančiais klubais, turėtų pristatyti aiškią strategiją, ką ir kaip ketina daryti. Dauguma šiuo metu rėkiančių apskritai skelbia tik tą dalį Internacionalo, kur “pasaulį seną išardysim”, o ta dalis, kurioje dainuojama apie “naujai pasaulį atstatysim”, lieka kažkur paraštėse. Tikriausiai vienintelis Aurelijus Skarbalius bando kalbėti apie sistemines bėdas, kompetencijos trūkumą, bet kad tai būtų išgirsta ir suvokta tų, kurie renka prezidentą, reikia kaip politikams per rinkimus eiti nuo durų prie durų. Nes kitaip bus kaip ir 2012 metais, kai visi 76 LFF konferencijoje dalyvavę delegatai balsavo už dabartinį prezidentą. Kokios futbolo visuomenės apačios, tokios ir viršūnės. Tad ir revoliucija turi prasidėti apačiose.