Lietuvos futbolo labirintai

Pasidalinkite
  •  
  •  
  •  
  •  

Lietuvos futbolas kažkiek primena garsųjį labirintą, kuriame buvo įkalintas Minotauras. Pabandai suprasti, kaip veikia visa sistema, įeini – ir kelio atgal nebėra. Ir netgi Ariadnės siūlų kamuolys nelabai pagelbėtų, nes mūsų futbolo labirintas itin modernus – jo konfigūracija keičiasi nuo tos dienos futbolo vadų nuotaikos.
Sprendimas. Tokią dramatišką įžangą lėmė vakarykštis (2014 vasario 10 dienos) LFF Vykdomojo komiteto sprendimas. Susirinkę solidūs dėdės nusprendė, kad šiemet A lygoje rungsis 10 komandų. Tad dvi iš 12 A lygos licencijas turėjusių komandų liko it musę kandusios. Ir viskas dėl to, kad per kelioliką pastarųjų metų buvo taikomi patys įvairiausi priėmimo ir šalinimo iš aukščiausios lygos principai, o per pastaruosius kelis sezonus susiformavo tradicija, jog į A lygą patenka visi, kas nori, o iš lygos pasitraukiama tik vienu būdu – kai kurį nors klubą “išneša kojomis į priekį”.
Šiek tiek istorijos. Ar kas nors pamena, kada paskutinį kartą nutiko toks stebuklas, kai iš A lygos iškrito ta komanda ar komandos, kurios atsidūrė varžybų nuostatuose nustatytose vietose, o pakilo iš I lygos tos, kurios (vėlgi pagal nuostatus) tą teisę iškovojo? Reiktų žiūrėti bent dešimt metų atgalios. O nuo 2005 metų prasidėjo nuolatiniai stebuklai. Tų metų autsaideris Kėdainių “Nevėžis” neiškrito, nes Alytaus “Alytis” Lietuvoje pradėjo atsisakymo keliauti į aukštesnę lygą tradiciją. Gal kas ir anksčiau tai yra padaręs, bet alytiškiai tai darė taip dažnai (tai pasikartojo 2006 ir 2007 metais), jog vien už tai juos reiktų laikyti šios netikusios tradicijos pradininkais. Vėliau tą patį padarė “Šilutė” (2010) ir Jonavos “Lietava” (2012). 2006 metais čempionato organizatoriai “sužibėjo” išmintimi leidę pereinamąsias rungtynes su priešpaskutinę vietą A lygoje užėmusia “Šilute” žaisti tik aštuntoje vietoje I lygoje likusiam Visagino “Interui” (teisę turėjusi “Kruoja” atsisakė, tai toji “nukeliavo” iki pirmo norėjusio). “Interas” įveikė “Šilutę” ir taip 2007 metais (savo nelaimei) pasirodė A lygoje. Beje, kaip ir “Šilutė”, nes pritrūko komandų iki apvalaus skaičiaus (10). Po sezono liko tik aštuonios komandos, nes “Interas” iš paskutinės vietos nukeliavo tiesiai į dausas, o “Vilnius” tapo pirmuoju iš lygos išbruktu už negebėjimą įvykdyti licencijavimo reikalavimų. Kas dėjosi prieš 2009 metų sezono pradžią, tikriausiai dar visi pamena. Po dviejų klubų demaršo ir “Žalgirio” finansinio kracho LFF vadovybė įkalbinėjo visus I lygos klubus iš eilės, kad užimtų tris laisvas vietas A lygoje. Ir nuo to laiko prasidėjo tradicija, kad pakanka pateikti paraišką dalyvauti A lygoje ir tu jau praktiškai esi sąraše, nesvarbu, ar I lygoje buvai trečias, penktas ar septintas. Paskutinis iš A lygos iškritęs klubas buvo 2010 metų autsaideris Kauno “Atletas”. Vėliau arba krituolis tiesiog “užsilenkdavo” (2011 metų “Klaipėda”), arba išleisdavo kvapą persiritus sezonui į antrą pusę (2012 metų Vilniaus REO).
Pasirinkimas. Aukščiau aprašyta A lygos transformacijos istorija suformavo beveik šventą tiek klubų, tiek aistruolių įsitikinimą, jog, jei jau koks klubas pasiryžo iškęsti licencijavimo kančias ir dar buvo įvertintas kaip atitinkantis licencijavimo reikalavimus, durys į A lygą jam plačiai atvertos. Nes gi buvo ne vienas atvejis, kai išimties tvarka buvo priimami ir tie, kurie turėjo tik I lygos licencijas arba jų išvis neturėjo.
Tad koks buvo akibrokštas “Taurui”, kai vakar paaiškėjo, jog jų kelių mėnesių darbas nuėjo niekais (“Spyriui” tokio akibrokšto gal ir nebuvo, nes užkulisiuose kalbama, kad jų noras dalyvauti A lygoje netikėtai prarado finansinį pagrindą). Ir ypač apmaudu turėtų būti dėl to, kad, nusprendus praplėsti A lygą iki 10 komandų, dešimtuoju buvo pasirinkti “Trakai”.
Beje, šioje vietoje galima suprasti “Tauro” gerbėjų pasipiktinimą. Juk A lygoje pagal sportinius pasiekimus neturėjo teisės dalyvauti nei “Tauras”, nei “Trakai”. LFF pranešime paskelbtą mintį apie sportinio principo laikymąsi galima būtų vertinti tik kaip “uodegos sukimą” (arba, jei norisi kitaip – “baltais siūlais” siūtą sprendimo argumentavimą).
Galima spėti, kad Vykdomasis komitetas pasinaudojo 2013 metų varžybų nuostatų 8 straipsnio interpretacija: “Klubui netekus teisės dalyvauti atitinkamos LFF lygos čempionate ir/ar pirmenybėse, atitinkamo Klubo Komanda pereina į žemesnę lygą, tuo suteikdama šios žemesnės lygos aukščiausius sportinius pasiekimus turinčiai Komandai teisę dalyvauti aukštesnėje lygoje, jeigu Klubas, kuriam priklauso tokia Komanda, atitinka kitus Nuostatose nustatytus reikalavimus. Tokia žemesnės lygos Komandai suteikta teisė laikoma įgyta pagal sportinius pasiekimus”. Tačiau čia yra ne kas kita, kaip tų pačių nuostatų 46 straipsnio “saugiklis”, jei tas, kas iškovojo teisę keliauti aukščiau, ja nesinaudoja: “LFF A lygos čempionate paskutinę vietą užėmusi Komanda praranda teisę kitą sezoną žaisti LFF A lygos čempionate ir iškrenta į LFF I lygą, nebent LFF Vykdomasis komitetas nuspręstų kitaip, atsižvelgdamas į kitą sezoną LFF A lygos čempionate pageidaujančių dalyvauti Komandų skaičių. LFF I lygos pirmenybių pirmos vietos laimėtojas įgyja teisę kitą sezoną žaisti LFF A lygos čempionate”. Beje, šiuo straipsniu tarsi paliekama viltis paskutinę vietą užėmusiai komandai toliau rungtyniauti A lygoje, tuo tarpu apie tai, kad plečiant A lygos dalyvių skaičių I lygos komandos turėtų kokių nors privilegijų, niekur nekalbama.
Tad galima sakyti, kad, nusprendus didinti A lygos komandų skaičių, tiek “Tauras”, tiek “Trakai” turėjo visiškai tokią pat teisę tapti dešimtuoju dalyviu. Tikriausiai net monetos metimas, kam teks teisė žaisti A lygoje, būtų teisingesnis pasirinkimo kriterijus nei dabartinis “miglos pūtimas” apie neva sugrąžintą sportinį principą.
Kas kaltas ir ką daryti? Kaltųjų toli ieškoti nereikia – tai LFF Vykdomasis komitetas. Kas, jei ne jie suformavo tokią praktiką, kas, jei ne jie beveik iki paskutinės akimirkos galvoja, kiek komandų turėtų būti A lygoje, kas, jei ne jie patvirtina tokius nuostatus, kuriuose iki galo nėra nustatyta, o ką daryti, jei ketinama didinti komandų skaičių.
Ką gi reiktų padaryti, kad tos įtampos, nervų tampymo ir laukimo prieš sezoną būtų mažiau? Pirmiausia, apsispręsti mažiausiai kokiems penkiems metams, koks optimalus komandų skaičius turėtų būti A ir I lygose. Tebūnie kad ir 10 + 12 ar 10 + 14, bet kad jau šiandien klubai žinotų, jog taip bus ir 2015, ir 2018 metais, o ne laukti pageidavimų koncerto ir, jei atsiras 12 norinčių, tai darom 12-os klubų A lygą. Antra, jau lapkričio mėnesį, pasibaigus vienam sezonui, paskelbti, kas turi teisę dalyvauti kito sezono A ir I lygose. Ir tik tiems klubams leisti pretenduoti į atitinkamos lygos licenciją. Trečia, jei jau numatytos klubų judėjimo per lygas taisyklės, tai jų ir laikytis. Ir nustatyti, jog kelialapis į aukštesnę lygą yra ne tik teisė, bet ir pareiga, o jei pareigų nesilaikoma, tai reikia už tai bausti.
 
P.S. Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad nei žodžiu neužsiminiau apie I lygos dalyvių formavimo praktiką. Va ten tai tikrai galima įlįsti į labirintą ir nebeišlįsti. Bet apie tai gal kada kitą kartą.

Pasidalinkite
  •  
  •  
  •  
  •  

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *