“Nubarstė krantą gintarais …”. Taip kadaise dainavo grupė “Vairas” (daina “Lietus”, žodžiai berods D.Teišerskytės). Dabar panašią dainą bando traukti Lietuvos ir Latvijos futbolo federacijos. Abi mano, kad Gintarinė lyga (Amber league) yra tas projektas, kuris kilstelės latvių ir lietuvių klubinį futbolą į neregėtas aukštumas. Lygiai taip pat, kaip toliau toje senoje dainoje traukiama: “viltis kitam krante žibės ir tamsoje neges neges”.
Kontūrų braižymas
Perfrazuojant vieną LFF tekstą, paryškinkime bendros lygos kontūrus. Kadangi mūsų futbole su visuomene nelinkstama tartis prieš priimant sprendimus, tai pagrindines idėjas išdėstė ne oficialūs futbolo atstovai, o sportas.info. Bendroje lygoje turėtų dalyvauti 14 komandų (7+7), kurios varžytųsi dviem ratais. Teigiama, kad palyginus nedidelį rungtynių skaičių (26) turėtų kompensuoti papildomos lygos taurės varžybos. Organizatoriai teigia, kad ten dalyvausiantys klubai sužais iki 8 rungtynių. Tiesa, tai, kad keturios pirmame etape pralaimėjusios ekipos žais tik du susitikimus, apdairiai nutyli. Tad pusei Gintarinėje lygoje dalyvaujančių klubų teks žaisti tik 28 rungtynes (plius, nacionalinės taurės susitikimai, kurių, blogiausiu atveju, gali būti tik vienas).
Visgi didžiausias minusas ne mažesnis rungtynių skaičius, o keista kelialapių į euroturnyrus dalijimo sistema, kuri iškreipia patį lygos principą. Kadangi kelialapiai bus dalijami griežtai pagal nacionalinę klubo priklausomybę, tad hipotetiškai galime turėti tokią paradoksalią situaciją: vienos šalies visiems klubams aplenkus kitos šalies visus klubus septintąją vietą užėmęs klubas kris iš Gintarinės lygos, o aštuntąją vietą užėmęs keliaus į Čempionų lygos atranką (beje, tokiu atveju šeštas klubas taip pat gali iškristi po pereinamųjų rungtynių, o devintas turės kelialapį į Europos lygos atranką). Tokia sistema potencialiai gresia ir kitais nesusipratimais. Pavyzdžiui, jei klubas jau viduryje sezono supranta, kad tarp pirmų dviejų savo šalies ekipų nepateks, o tarp paskutinių dviejų atsidurti taip pat nebegresia (t.y., bus trečias-penktas), tai jam nelabai lieka motyvacijos atiduoti visas jėgas aikštėje ar keliauti į kitą šalį pajėgiausios sudėties. O tai gali tiesiogiai įtakoti kaimyninės šalies klubų išsidėstymą.
Gintarinė burtų lazdelė
Kodėl dviem federacijoms prireikė bendros lygos? Tiek latviai, tiek mes turime problemų – esame nestabilūs, Europoje nekonkurencingi ir plačiosioms masėms neįdomūs. Pavyzdžiui, likus mažiau nei dviem mėnesiam iki 2014 metų sezono pradžios negalime atsakyti, kiek ir kokių klubų dalyvaus abiejų šalių aukščiausiose lygose. Praėjusiame sezone penktąją vietą užėmusi “Kruoja” atviru tekstu pasakė, kad pinigų neturi, o sudėtyje tėra tik vienas žaidėjas, “Šiauliai” apskritai vengia informuoti apie situaciją, o “Tauras” vis nesulaukia investuotojų finansinės injekcijos. Įdomiausia, kad net ir esant tokioms problemoms, situacija Lietuvoje geresnė nei Latvijoje, kur vienas pastarųjų sezonų lyderių Liepojos “Metalurgs” paskelbė apie nutraukiamą veiklą ir visas vaikų grupes perdavė savivaldybei, o Rygos “Skonto” už skolas žaidėjams yra UEFA įvaryta į kampą ir jei neišspręs problemų iki sausio pabaigos, tai gali tame kampe ir likti. Kai kurie Latvijos futbolo ekspertai jau aprauda ir Daugpilio “Dauguva”, nors šio atstovai kol kas drąsinasi, kad visgi dalyvaus čempionate. Neseniai futbolo situaciją Latvijoje aptarė praėjusiame sezone kaimyninėje šalyje dirbęs Virginijus Liubšys. Jei pas mus futbolas priverstas pripažinti krepšinio pranašumą, tai Latvijoje futbolo klubams dar tenka užleisti vietą ir ledo rituliui.
Įsivaizduojama, jog bendra lyga situaciją pakeis – t.y., klubų pajėgumas išaugs ir mes Europoje (klubų turnyruose) pagaliau peršoksim visas atrankos kliūtis, o susidomėjimas futbolu įspūdingai išaugs. Ar iš tikrųjų Ginarinė lyga yra ta burtų lazdelė, kuria vieną kartą mostelėjus galime turimą seną kuiną paversti eikliu ristūnu? Matyt, kad ne, nes norint koreguoti netinkamą situaciją, reikia nustatyti ją sukėlusias priežastis ir jas pašalinti. Bendra lyga tų priežasčių nešalina, o tiesiog subendrina mūsų ir latvių problemas.
Kodėl kenčia mūsų futbolas?
Tai, kad esame nestabilūs, Europoje nekonkurencingi, o ir plačiosioms masėms neįdomūs, iš esmės yra nulemta tinkamo lygio žaidėjų stygiaus. Turėdami pajėgesnes sudėtis mūsų klubai galėtų tikėtis žengti toliau nei tik vieną ar du etapus euroturnyrų kvalifikacijoje. Be to, aukštesnio meistriškumo žaidėjai galėtų sukurti akiai patrauklesnį spektaklį tiems, kurie piktinasi, kad mūsų stadionuose nemato to, ką per televizorių mato Anglijos, Ispanijos ar Vokietijos aikštėse.
Atsakyti į klausimą “iš kur gauti tų tinkamo lygio žaidėjų” yra labai paprasta. Turėkite pakankamai pinigų – žaidėjų bus. Sunkiau atsakyti: “o iš kur tų pinigų gauti”. Paprastai teigiama, kad (a) mūsų verslininkai remti nenori, nes ne itin palanki įstatyminė bazė, (b) nekoks mūsų futbolo įvaizdis atbaido ir tuos verslininkus, kurie susitaikytų su mintimi, kad valstybė neskatina sporto rėmimo, (c) stiprūs prekių ženklai reklamuotis ant klubų marškinėlių nenori, nes rinka per maža, o ir perkamoji galia nėra itin didelė, (d) iš stadionų lankytojų daug nesurinksi, nes tų lankytojų nėra daug ir jų perkamoji galia taip pat nėra itin didelė (t.y., 5-10 litų už bilietą gali mokėti, bet su 20-25 litais nubaidytum ir tuos, kurie dar ateina); (e) savivaldybės nėra linkusios remti (arba remti didesne suma) futbolo klubų, nes arba nepasitiki klubais, arba prioritetą teikia kitoms sporto šakoms, (f) televizijos nemoka už teisę transliuoti čempionato rungtynes.
Ar Gintarinė lyga padėtų pagerinti klubų finansinę padėtį?
Pati Gintarinė lyga praktiškai nieko nepadarytų, kad išvardytų priežasčių neliktų. Norint pakeisti įstatyminę bazę, reikia bendrauti su Seimu, o ne su latviais. Lietuvos futbolo įvaizdis griautas taip nuosekliai, jog kartais atrodo, kad kažkas buvo parengęs planą ir vis dar nebaigė jo įgyvendinti. Net ir apjungus Latvijos ir Lietuvos rinkas, bendras vaizdas lieka vis dar kuklus, o perkamoji galia nepajuda į viršų nei per plauką. Sunku tikėtis, kad bendras čempionatas atvertų savivaldybių ir televizijų pinigines. Tai darbai, kuriuos reikia dirbti ilgai, kantriai ir savo kieme.
Atsakymas būtų “taip” tik vienu atveju – jei lyga turėtų stiprų rėmėją, kuris kiekvienam iš klubų skirtų pinigų už dalyvavimą lygoje. Lieka tik klausimas, ar lyga ir jos organizatoriai yra pajėgūs rasti tokį rėmėją, kuris už savo vardą lygos pavadinime ir ženkluose mokėtų 1-2 milijonus eurų. Gavę iš rėmėjo 50-100 tūkstančių eurų dauguma latvių ir lietuvių klubų matyt net atsisakytų europinių ambicijų – t.y., sutiktų, kad kelialapiai į UEFA turnyrus būtų dalijami ne atskirai šalims, o pagal tai, kokias vietas jos užėmė jungtinėje lygoje. Jei tokio rėmėjo nėra, tai šansų, kad situacija pagerės, beveik nėra.
Pabaigai – sąmokslo teorija
Šiais laikais tekstas, kuriame nėra jokių užuominų apie sąmokslo teorijas arba bent jau klausimų “kam tai naudinga”, yra nelabai vertingas. Tad ženkime į sąmokslo erdves. Ar būtų įmanoma rasti Gintarinei lygai tokį rėmėją, kuris, kaip minėta, panorėtų atsisveikinti su 1-2 milijonais eurų? Galima, jei dairaisi į rytų pusę, nes lietuvių ir latvių jungtinės lygos sėkmė leistų puoselėti ir galbūt net realizuoti kitų jungtinių lygų idėjas. Pavyzdžiui, Rusijos ir Ukrainos.
Jei ši sąmokslo teorija nėra vien šakėmis ant vandens rašyta, kyla vienas, ne itin malonus, klausimas: ar mes su latviais esame tie, kurie stumdo šachmatų figūras, ar tik gintarinės figūros (greičiausiai pėstininkai) didesnėje partijoje?
