Lietuvos futbolo metus dera užbaigti tradiciniais įvertinimais. Nes kiekvienų metų futbolo “įgriuvos” ir pretendentai į įvairių darbų “pašlovinimą” geriausiai iliustruoja mūsų futbolo būklę. Jei kuriais metais nebebus apie ką rašyti, tada ir žinosime, kad Lietuvos futbolas klesti.
Ankstesnių metų nugalėtojus ir pretendentus rasite šiuose tekstuose: 2019 metai, 2018 metai, 2017 metai, 2015 metai, 2014 metai ir 2013 metai.
Metų futbolo vadybininkų titulas atitenka Riteriams. A lygos klubai šiemet pakankamai dažnai keitė trenerius, bet nei vienas to nedarė su tokiu užsidegimu, kaip vilniečiai. Sezoną pradėjęs M.Čepas pasitraukė birželio pabaigoje. Jo vietą laikinai užėmė dublerius treniravęs V.Sabaliauskas, kuris savo poziciją liepos pabaigoje savaitei buvo užleidęs lenkui J.Niedzwiedz (žr. Metų trenerio kategoriją). Galiausiai rugpjūčio mėnesį Riterių vairą perėmė suomis T.Pikkarainen, išbuvęs iki sezono pabaigos.
“Įspūdingai” Riterių klubas padirbėjo ir I lygoje. Ilgą laiką pretendavę į I lygos stipriausiųjų aštuonetuką Riteriai B pirmojo rato pabaigoje vietoje penkių pergalių išvydo penkis techninius pralaimėjimus, o galiausiai užėmė lygoje paskutinę vietą ir (jei niekas nepasikeis) turėtų keliauti į II lygą. Be to, Riteriai B buvo tikriausiai pirmasis klubas, nusprendęs, kad vyrų I lyga yra gera vieta tobulėti Lietuvos trylikamečiams ir keturiolikmečiams. Per visą sezoną net 21 tokio amžiaus futbolininkas atstovavo vilniečių dubleriams. Tai ypač keista, žinant, kad Riterių jaunimėlis turi ką veikti ir tarp bendraamžių Elitinėje U-15 lygoje. Beje, šioje lygoje paskutinėse trejose rungtynėse TFA-Riteriams taip pat įskaityti techniniai pralaimėjimai.
Tokie Riterių viražai be titulo paliko kitą Vilniaus klubą – I lygoje žaidusį Vytį. Metų pradžioje vilniečiai tvirtino esą pajėgūs rungtis A lygoje, tačiau nesugebėjo įvykdyti ne tik A lygos, bet ir I lygos licencijavimo reikalavimų. LFF Vykdomajam komitetui nesutikus Vyčio išimties tvarka priimti į A lygą, sostinės klubas tik paskutinę akimirką su minus trimis taškais sugebėjo įsiprašyti į I lygą. Visą sezoną ilgametis Vyčio treneris Algimantas Liubinskas vis primindavo apie netesimus klubo savininkų pažadus. Viskas baigėsi tuo, kad į paskutines rungtynes su Panevėžio dubleriais vilniečiai nusivežė vienuolika futbolininkų, tačiau dėl legionierių limito į aikštę išleido tik dešimt. Gruodžio mėnesį A.Liubinskas pareiškė, kad traukiasi iš trenerio pareigų ir užsiminė apie paslaptingą futbolo agentą iš D.Britanijos, kuris “sugriovė mūsų viltis, suskaldė komandą ir privedė prie bedugnės”.
Nemažai “įskaitinių taškų” šioje kategorijoje per pirmąjį pusmetį buvo sukaupę Žalgirio ir Sūduvos vadovai.
Metų pradžioje vilniečiai nustebino melodrama su treneriu iš Ispanijos. Vėliau nuo sausio iki gegužės vilniečiai atsisveikino net su trimis direktoriais. Galiausiai apie baigiamą futbolininko karjerą vos po trijų rungtynių Žalgirio gretose pranešė garsiausias tarpsezonio naujokas.
Marijampoliečiai taip pat “pasilinksmino” su treneriais – H.Pfeifenbergerį atleido vos po dviejų rungtynių, kai Lietuvoje buvo įsibėgėjęs karantinas, o Sūduvos futbolininkai paleisti namo. Pastarasis sprendimas taip pat nebuvo pats gudriausias, nes vėliau Sūduva turėjo problemų susigrąžindama visus savo legionierius, o spragas kamšė greitai pasikviestais latvių futbolininkais.
Metų treneris – Riterius savaitę treniravęs lenkas Janusz Niedzwiedz. Kaip teigė Riterių klubas, iš gausybės savo paslaugas siūliusių specialistų pasirinktas treneris buvo pristatytas liepos pabaigoje. Vienas rungtynes stebėjęs iš tribūnų, kitoms vadovavęs iš tų pačių tribūnų (kaip teigia klubas – “dėl biurokratinių priežasčių”), galiausiai rugpjūčio pradžioje J. Niedzwiedz “dėl asmeninių bei administracinių aplinkybių buvo priverstas sugrįžti į savo gimtąją šalį”. Formaliai žiūrint, treneris lyg ir buvo, lyg ir ne.
Pagrindinis Riterių stratego konkurentas buvo Marijampolėje kiek ilgiau užtrukęs austras Heimo Pfeifenberger. Oficialiai treneris komandai vadovavo tik dvejose rungtynėse – Supertaurės dvikovoje su Žalgiriu ir pirmojo turo akistatoje su Banga. Balandžio mėnesį buvo kukliai pranešta, kad sutartis nutraukta “klubo iniciatyva”.
Metų legionieriaus titulą pasidalijo Sūduvos gynėjas Hamdi Nagguez ir Žalgirio puolėjas David N’Gog. Abu garsiai pristatyti legionieriai (vienas – Tuniso rinktinės žaidėjas, kitas – turėjęs rimtos patirties PSG ir Liverpool klubuose) sužaidė A lygoje atitinkamai vieną ir du susitikimus. Sustabdžius čempionatą H.Nagguez grįžo į gimtinę ir ten buvo suimtas ir nuteistas už vietinio karantino taisyklių nesilaikymą, o D.N’Gog liko Lietuvoje, tačiau jau po pirmųjų atnaujinto čempionato rungtynių nusprendė, kad metas baigti karjerą.
Metų rungtynės – Lietuvos U-21 rinktinės fiasko 0:7 Kroatijoje. Kai jau atrodė, jog bus tie metai, kai iš tikrųjų pamatysime šviesą tunelio gale, žodį tarė Lietuvos jaunimas. Visai neprastą žaidimą atrankos cikle demonstravusi U-21 rinktinė Kroatijoje visiškai sugriuvo. Tie septyni praleisti įvarčiai – dar labai geras rezultatas, nes iš tų 35 smūgių, kuriuos mūsų jaunimas leido atlikti šeimininkams, dar keli tik fortūnos ir sėkmingo vartininko T.Krapiko žaidimo dėka nevirto įvarčiais. Jei kartais kada pagalvosite, kad jau netoli tas laikas, kai pateksime į kurio nors turnyro finalinį etapą – pasižiūrėkite tas tris minutes skausmo Kroatijoje.
Metų teisėjas – latvis Vitalijs Spasjonnikovs, paskutinėse A lygos rungtynėse neįskaitytu marijampoliečių įvarčiu šliūkštelėjęs benzino į sąmokslo teorijų laužą. Pandemijos iškankintai Sūduvai tai buvo proga pakalbėti apie “pavogtą įvartį” ir kažkur užkulisiuose veikiančius varžovus, kurie nenori leisti marijampoliečiams tęsti auksinės serijos. Galiausiai net teisėjų vadui S.Slivai teko pripažinti, kad iš kaimyninės šalies pakviestas arbitras grubiai suklydo.
Latvių arbitras atėmė galimybę šioje kategorijoje antrus metus iš eilės “triumfuoti” Manfredui Lukjančiukui. Jaunasis šiaulietis privertė visus kraipyti galvas, kai Žalgirio ir Bangos dvikovoje iš pradžių paskyrė vienuolikos metrų baudinį, o vėliau atšaukė. Dar kartą dėmesio centre M.Lukjančiukas atsidūrė, kai Sūduvos ir Bangos susitikime šeimininkus apdovanojo visa puokšte kortelių (8 geltonos ir 4 raudonos, iš kurių tik viena už dvi geltonas). Tiesa, abu sprendimus teisėjų asociacijos prezidentas S.Sliva įvertino skirtingai. Jei į Bangos vartus skirtas ir atšauktas baudinys įvardytas klaida, tai rungtynėse Marijampolėje kortelės parodytos teisingai (ir, anot S.Slivos, jų dar buvo per mažai).
Metų šokis – liepos 23 dienos Sūduvos futbolininkų I.Kardum, A.Švrljuga, D.Pusic, G.Matulevičiaus ir I.Hladik šokis priešais M.Lukjančiuko teisėjų brigadą. Marijampoliečių norą šokti iššaukė gautos 4 raudonos kortelės (žr. aukščiau esančią nominaciją). Tikriausiai šokis buvo ne pats įspūdingiausias, nes Drausmės komitetas šokėjus įvertino 300 eurų baudomis (tiesa, taip ir liko neaišku, ar visus, ar tik porą aktyviausių).
Metų renginys – rugpjūčio 1 dieną vykusi LFF konferencija. Tiesioginė konferencijos transliacija buvo puikus LFF sumanymas – daugybė žmonių pamatė, kad problemos federacijoje prasideda nuo pačios apačios. Per kandidatų į LFF prezidentus prisistatymą keletas ponų prikalbėjo tiek dalykų, kad Lietuvos futbolo folkloras pasipildė iškart keliolika nemirtingų frazių.
Metų kritikas – Klaipėdos apskrities futbolo federacijos prezidentas Rimantas Žvingilas, kuriam teko praktikoje išsiaiškinti, ką reiškia liaudies išmintis “žodis žvirbliu išskrenda, jaučiu sugrįžta”. Kandidatą į prezidentus P.Malžinską apkaltinęs “vokelių” ėmimu R.Žvingilas šių savo kaltinimų teisme niekaip negalėjo pagrįsti ir sulaukė “dovanos” – įpareigojimo atlyginti 1000 eurų neturtinę žalą ir P. Malžinsko patirtas bylinėjimosi išlaidas (daugiau kaip 1 300 eurų).
Metų buliai – Martynas Matuzas ir Rudinilsonas. Praėjusiais metais abu futbolininkai rungtyniavo Kauno Žalgiryje ir surengė įsimenantį bandymą aikštėje išsiaiškinti tarpusavio santykius (2019 metais įvertinome Metų dvikovos titulu). Šiemet abu kovos meistrai rungtyniavo skirtingose lygose, tad tarpusavio dvikovos išvengė, tačiau tas noras su kuo nors suremti ragus nedingo. Rudinilsonas (Kauno Žalgiris) A lygoje išvydo 7 geltonas korteles ir 2 raudonas, M.Matuzas (Jonava) I lygoje – 4 geltonas ir 3 raudonas. Įdomu, kad abu herojai visas raudonas korteles gavo kaip tiesioginį savo veiksmų įvertinimą (t.y., ne už antrą geltoną kortelę). M.Matuzas netgi įsigudrino du pašalinimus užsidirbti jau pasibaigus rungtynių laikui.
Metų stadiono titulas tikriausiai amžiams rezervuotas Nacionaliniam stadionui Vilniuje. Be papildomų komentarų. Tai vienintelis dalykas, kurį apie šį stadioną dar galima parašyti.
Metų citata:
Norėčiau paklausti man gal net esminio klausimo – kur tavo ženkliukas? Sakei taip myli tą futbolą, o net ženkliuko neįsisegei eidamas į prezidentus.
Šiuo klausimu-priekaištu P.Malžinskui Telšių apskrities futbolo federacijos prezidentas M.Bondauskis papildė tarptautinę matavimo vienetų sistemą nauju vienetu – nuo šiol meilė bus matuojama ženkliukais.
Gal kurie nors herojai liko nepastebėti? Nesivaržykite, pateikite savo siūlymus Mano Futbolas facebook puslapyje.
